Kupolas

5

Sėdėjau ant lovos ir rankose sukiojau raudoną pagalvėlę. Žvelgiau į vieną tašką ant sienos. Ausims pasiekus beldimo į duris garsą nė nekrustelėjau. Girdėjau, kaip jos prasiveria, tačiau į nieką neregavau.

- Skarlet?-išgirdau mamos balsą, tačiau buvau per daug sukaustyta, kad atsakyčiau.

Durys lėtai užsivėrė. Įdubusi lova perspėjo, kad ji atsisėdo šalia. Švelni mamos ranka palietė mano delną. Skruostu nubėgo ašara.

- Tai dėl Kaino, tiesa?- tarė švelniu ir užjaučiančiu balsu,- Mes išgyvenam ne mažiau nei tu. Aišku, jis labiausiai sutarė su tavimi... Tikiu, kad tau sunku,-švelniai suėmė mano veidą viena ranka ir pirštu nusausino prieš tai riedėjusios ašaros 'taką'.

- Tai Alevein kaltė,- prabilau prikimusiu balsu ir įtraukiau nosį.

- Ne,- paprieštaravo mama,- Ji įsakė mums, kaip elgtis. Kailas ir kiti nepakluso tam. Todėl buvo nubausti,-ramiai aiškino.

- Atrodo, kad visi neturi gyvenimo ir gyvena taip, kaip liepia Alevein...

- Juk jos dėka iki šiol nenutiko nieko bloga,-trūktelėjo pečiais.

- Arba viskas iki šiol buvo tobulai nuo mūsų nuslėpta...

- Kodėl tau ji taip nepatinka, Skarlet?- šiek tiek primerkė akis ir lėtai papurtė galvą.

- O kodėl tau ji taip patinka?- pabrėžiau žodį tau ir atsisukau į mamą.

- Ji mums padėjo,-bandė išaiškinti.

Tačiau nesu lengvai keičiantis nuomonę žmogus. Niekada tokia nebuvau. Visada buvau užsispyrusi ir laikiausi savo.

Ir šią strategiją tęsiu dabar...

- Ji mus suvaržė, mama,-žvelgiau jai į akis,- Nebeturim laisvės, negalim turėti paslapčių...

- Ne viskas taip blogai kaip galvoji,-paprieštaravo ji ir atsisėdo patogiau,- Emos dėka mieste nebeliko nusikaltėlių. Galim ramiai vaikščioti ne tik dieną, bet ir naktį, nes jei ir būsim užpulti, defensyvai savo aparatais greitai suras nusikaltėlį...

- Tau gal ir ramu, o kaip aš?-žvelgiau tiesiai jai į rudas akis,kuriose nemačiau jokių jausmų. Taigi ji arba moka juos paslėpti, arba tiesiog nieko dabar nejaučia... Susigraudinau, tačiau akių nuo jos nenuleidau,- Kaskart turiu baimintis sutikti defensyvą, kad nebūčiau iš čia išvežta kaip Sonata (mėlynakė mano draugė, kurią pašalino defensyvai) ! Nuolatos privalau slėpti save po taip lęšiais, nuo kurių vakarais parausta akys! Mama, tai ne gyvenimas! Tai tik prakeiktas egzistavimas!

Mama tylėjo. Ji tik žvelgė į mane ir nejudėjo. Atgalia ranka nusibraukiau ašaras ir atsirėmiau į šaltą sieną.

- Juk neketini daryti kažko panašaus, kaip Kailas, tiesa?-teištarė su jaučiama baime balse.

- Ne,- pamelavau.

Mama atsistojo ir lėtai nutipeno prie durų. Suėmė rankeną ir atsisuko.

- Nes neištverčiau matydama tave ant pakilos Kailo vietoje,- leptelėjo ir uždarė paskui save duris.

Atrėmiau galvą į sieną ir mąsčiau. Galbūt man iš tiesų nevertėtų ten eiti? Gal ir toliau kentėti tuos metus, kiek kentėjau prieš tai? Gal geriausia būtų prisitaikyti prie Alevein ir K.Y.G.S. sistemos? Juk daug buvo tų, kurie bandė. Daug tų, kuriems nepavyko. Gal nerizikuoti?
Tačiau kuo daugiau galvojau, tuo labiau troškau tai padaryti. Ir su kiekviena akimirka mano mintys kurdavo tobulus planus revoliucijos link.

Pažvelgiau į ant sienos kabantį pilką laikrodį.

14:38

Išlipau iš lovos ir nuėjau prie rašomojo stalo, ant kurio stovėjo kompiuteris. Atsisėdau į sukamąją kėdę. Paspaudžiau ant video, kurį dariau ryte. Prieš jam atsidarant išlindo lentelė, prašanti slaptažodžio. Lėtais judėsiais įjungiau klaviatūrą. Užsidegė mėlyna lemputė, kuri apšvietė stalo paviršių. Netrukus pasirodė ir klaviatūros raidės bei skaičiai. Ėmiau lėtai, viena po kitos spausti raides.

Revoliucija

Kompiuteriui patvirtinus slaptažodį, klaviatūra pradingo. Išjungiau garsą ir atsidariau programą, kurios dėka šis video pateks 400 metų atgal. Įkėlusi vaizdo žinutę į tam skirtą langelį, paspaudžiau mygtuką 'siųsti'. Kompiuterio ekrane pasirodė lentelė su ryškiu užrašu 'ar tikrai norite tęsti veiksmą?". Ir du pasitinkimai po ja - 'taip' ir 'ne'. Sudvejojau. Galbūt siųstinevertėtųnevertėtų? Gal išsiuntus situaciją tik dar labiau pabloginčiau?

Atsidusau, spustelėjau "ne", pakilau nuo kėdės ir nuėjau į Hanterio kambarį. Pabeldžiau ir laukiau, kol durys prasivers. Rankena nusilenkė ir tarpduryje pasirodė brolis.

- Galima?-paklausiau.

Jis plačiau pravėrė duris. Man įėjus jas uždarė.

- Hanteri, aš turiu planą,-tariau jam nespėjus paklausti "kas nutiko?" .

- Planą?- brolio akys prisimerkė, kaktoje išryškėjo dvi raukšlės.

Linktelėjau.

- Tai vis dar ketini tai daryti?-paklausė.

Jis pyksta ant manęs. Žinau tai. Tačiau nieko negaliu pakeisti... Privalau tai padaryti.

- Taip,-atsidusau,- Pradėsiu šiandien. Naktį.

- Ką?!- Hanteris sumišo.

- Ne, ne, ne, nebėgsiu,- paneigiau brolio mintį ir atsisėdau ant jo lovos,- Šiandien tik bandysiu išpešti kuo daugiau informacijos.

- Ir kaip tą darysi?-jis atsiduso ir atsisėdo ant kėdės priešais mane.

- Pirmiausia iš toli stebėsiu defensyvus, saugančius kupolą. Užfiksuosiu visas smulkmenas. Kai turėsiu pakankamai informacijos, pradėsiu antrą planą.

- Kokį?-paklausė ir pasilenkė arčiau.

- Įsilaušiu į Alevein būstinę ir bandysiu sužinoti kažką daugiau,-kalbėjau užtikrintai. Bet žinojau, kad Hanteriui to neužteks. Jis bandys mane sustabdyti.

- Tau tikrai protas pasimaišė...- numykė jis.

- Man pavyks..

Hanteris atsistojo ir nuėjo prie lentynos, kurioje buvo sudėtos įvairios knygos.

- Tai... nieko nepasakysi?- paklausiau, žvelgdama į brolį.

Vaikinas atsisuko į mane ir po kelių akimirkų prabilo:

- Grįžk į realybę, Skarlet,-ir išėjo iš kambario, rankose laikydamas pustorę seną knygą.