Kupolas

3

- Viskas pasikeis,- Hanteris prisitraukė mane prie savęs.- Pamatysi...

- O jeigu...

Nespėjau pabaigti sakinio, nes mano žodžius nutraukė iš ant kupolo pritvirtinto garsiakalbio sklindantis Alevein balsas.

- Mielieji,- pasigirdo jos balsas,- Kiekvienas iš Jūsų žino, ką reiškia taisyklės ir jų laikymasis,- jos švelnus balsas skambėjo per visą miestą (nejaugi tikrai pasakiau švelnus?!),- Ir žinot, kas laukia, kai joms nusižengi. Tačiau vis atsiranda tokių, kurie bando pergudrauti sistemą ir nusižengti taisyklėms. Šiandien buvo sugauti net trys asmenys, bandę prasmukti pro kupolą,- ji nutilo. Tuomet prabilo garsiau ir griežčiau,- Jei negalime sutarti draugiškai, tuomet imsimės veiksmų. Manot, kad juokauju? Klystat. Už 10 minučių, pagrindinėje aikštėje bus nubausti nusižengėliai. Dalyvavimas BŪTINAS.

Tyla. Girdėjau, tik kaip pašėlusiai daužosi širdis. Tačiau tik vėliau supratau, kad tai ne manoji... Tai Hanterio.

- Ei,- tariau broliui ir suėmiau jį už pečių,- Viskas bus gerai...

Nors pati kuo puikiausiai žinojau, kad gerai tikrai nebus...

Hanterio rudos akys pažvelgė į mane. Jose mačiau nerimą. Rūpestį. Baimę...

- O gal... Skarlet, gal palaukim?- prabilo,- Galbūt kas nors pirmas tai pradės. Tuomet ir mes prisijungsim...

- Hanteri, aš neprašau tavęs eiti su manimi,- paprieštaravau brolio minčiai.

- Bet tu vistiek eisi, tiesa?-prisimerkė, tačiau ne iš pykčio, o iš gailesčio, baimės.

Atsidusau ir šyptelėjau puse lūpų.

- Juk žinai, kokia aš...-tariau,- Visuomet įvykdau tai, ką sugalvojau...

- Ir tai yra tavo didžiausias minusas,-palinksėjo brolis,- Bent jau dabar...

- Galbūt,-trūktelėjau pečiais.

- Skarlet, Hanteri, lipkit žemyn!-pasigirdo mamos balsas iš apačios,- Turim 7 minutes!

Dar kartą pažvelgiau į brolį ir nulipom žemyn. Apsiavėm batus ir išėjom.

Kol tėtis rakino vis užsikertančias duris, žvelgiau į skubančius žmones. Jų veiduose buvo ne kas kita, kaip baimė. Paklaikusios motinų akys žvelgė į kiekvieną savo vaiką. Trys moterys be perstojo verkė, o šalia jų stovėję vyrai vis guodė, nors patys vos laikė ašaras.

Sunerimusi ėjau link jų, kai pajutau ranką sau ant peties.

- Ne laikas,- sudrausmino mane Tristanas,- Turim eiti,- ir pasukęs nuėjo aikštės kryptimi.

Dar kartą žvilgtelėjau į moteris.

- Skarlet! Einam!-išgirdau mamą šaukiant mane ir nuskuodžiau iki jų.

Pribėgau prie Hanterio ir trūktelėjusi už rankos nuvedžiau į galą, už tėvų.

- Kažkas ne taip,- tariau.

- Ką turi omeny?- prisimerkė jis.

Žvilgtelėjau atgal ir vėl pažvelgiau į brolį.

- Ten buvo moterys. Ir vyrai. Jie... Jie verkė... Ir...-bėriau žodžius.

- Nurimk,- tarė Hanteris,- Ką matei?

Kelis kartus giliau įkvėpiau ir nusiraminusi prabilau:

- Ten buvo poros. Maždaug mūsų tėvų metų. Ir jie verkė. Lyg... Lyg būtų ką noris praradę...

- Nesakyk, kad galvoji tą patį, ką ir aš...- tarė išplėtęs akis.

- Labai tikiuosi, kad ne...- atsakiau.

Pažvelgusi į priekį išvydau daug žmonių, susirinkusių aplink "bausmių salę". Ant šviečiančio ženklo, kuriame rašė "Bausmių aikštė", kabėjo lentelės su užrašais "vaikai" "suaugę". Keliai vedė į skirtingas puses.

- Po visko eikit namo, gerai?-tarė mama, suėmusi mane už rankų. Tuomet sumišo,- Skarlet! Tavo akys! Kur lęšiai?!- bandė ir šaukti, bet ir lalbėti tyliai.

Sustingau.

- O Dieve...- tariau tyliai.

- 4 minutės iki bausmių pradžios,-pasigirdo Alevein balsas iš kupolo viršaus.

- Klausykit,- mama patraukė brolius prie savęs,- Skarlet pamiršo lęšius. Jei pamatysit Defensyvus- paslėpkit ją. Nežinau kur, bet apsaugokit seserį, gerai?-jaudinosi mama.

Jie linktelėjo ir nuėjom. Prasigrūdę beveik į priekį, sustojome. Žvelgiau į žemę.

- Sveiki susirinkę,- išgirdau Alevein balsą.

Pakėliau akis. Ant 'scenos' stovėjo vidutinio amžiaus moteris. Ji vilkėjo juodas, platėjančias kelnes ir baltą švarkelį. Tvarkingai sušukuoti plaukai krito ant pečių 'laipteliais'. Švelnus (tačiau man- nepakenčiamas) jos balsas nuskambėjo per visą aikštę.