Kupolas

23

Norėdama šiek tiek pamąstyti ir pabūti viena, išėjau iš kambario ir nuėjau į kolidorių. Atsirėmiau į laiptų turėklus ir žvelgiau žemyn. Į galvą lindo įvairios mintys. Bijojau eiti į Alevein būstinę, tačiau juk tokie ir buvo mano planai. O dabar, su Džordžo pagalba, galiu tai įvykdyti ir, jei pavyks, išnešti gyvą kailį. Tačiau kaip išsisukti iš Konoro pakvietimo vakarienės? Negaliu neiti, bet ir negaliu ten pasirodyti. Ypač dabar, kai mintys perpildytos idealaus Džordžo plano. Lėtai atsitraukusi apsisukau ir grįžau į Hanterio kambarį. Vaikinai nutilo ir žvelgė į mane, lyg turėjau pasakyti kokią nors svarbią žinią.

-Aš apgalvojau,-prabilau žvelgdama į žemę,-Turime pasiskirstyti darbus,-pažvelgiau į vaikinus,- Hanteri, surink žmonių, kurie norėtų bėgti kartu. Džordžai, prisijunk prie Alevein sistemos. Kai tik baigsi pradėsim.

-Tai užtruks vos kelias minutes,-atsakė vaikinas.

-Visvien pradėsiu rytoj,-tariau jam,-Taigi gali pradėti kada tik tau patogu.

Ilgą laiką tvyrojo nejauki tyla. Nei vienas nepratarė nė žodžio. Galiausiai Džordžas atsistojo ir prabilo:

-Aš eisiu. Pradėsiu rengti planą,-vieną kartą linktelėjo, žvelgdamas į mane,- Jei kas, susitiksim ryt mokykloje,-tarė pasisukęs į Hanterį. Tuomet jo žvilgsnis vėl pakrypo į mane,-Iki rytojaus, Skarlet,-tarė ir praėjęs prie mane išėjo.

Girdėjau apačioje trinktelint lauko durims. Hanteris nieko nepratarė dar kelias minutes. Netrukus jis mane prisitraukė už rankos ir stipriai apkabino.

-Žinau, kad esu jaunesnis ir neklausysi manęs, bet,-brolis uždėjo savo delną man ant galvos,-Nenoriu tavęs netekti. Juk žinai, kokia man esi svarbi, sesute.

Gerklę užspaudė susidaręs gumulas. Negalėjau prasižioti ir išleisti jokio garso.

-Žvaigždės nuspręs, ar man vieta prie jų, ar ne,-atsakiau tyliai, nors ir buvo sunku.

Hanteris lėtai paleido mane ir atsitraukė.

-Ką sakysi Tristanui?-paklausė pakeisdamas temą.

-Nežinau,-trūktelėjau pečiais,-Apie rytojaus planus neprasitarsiu, bet apie pabėgimą jis turi žinoti. Galbūt bėgs kartu?-šyptelėjau lūpų kampučiu.

-Jis ne toks,-atsiduso Hanteris ir nusisukęs žvelgė pro langą,-Tristanas mūsų nieku gyvu neišleis.

Jam tarus mūsų, mano širdyje tarsi kažkas suspurdėjo. Nežinau, kas tai, bet jutau tą patį, kai būdavau su Kailu. Kuomet kalbėdavom apie pabėgimą ir jis palaikydavo kiekvieną mano kvailą idėją. Dabar jau žinau. Tas jausmas lyg sako man, kad esu ne viena. Kad mano brolis, mano jaunėlis broliukas, rizikuos kartu su manimi. Kad ir kuo tai pasibaigs.