Kupolas

76

TRISTANO POZICIJA

Visi įbėgom į kupolo vidų.

-Mákplis (išsiskirstykit),-tarė Sonata už mūsų stovintiems žmonėms.

Visi užlipo kopečiomis ant namų stogų ir nutaikė ginklus į bausmių sceną. Pažvelgiau į ten. Akyse prisitvindė ašarų. Skarlet kabėjo ant virvės ir gaudė paskutinius oro gurgšnius, o Alevein stovėjo ir plačiai šypsojosi.

-Skarlet,-užsidengiau veidą viena ranka.

Sonata išsitraukė magnetofoną, prijungė jį prie kupolo pagrindinio garsiakalbio ir paleido pabėgėlių himną.

-Tom ku vuo! (Į karą!)-sušuko ji ir iškėlė ginklą į viršų,-Atakíi! (Pulkit!)

Iš stogų ėmė sklisti iššaunamos kulkos. Defensyvai krito vienas po kito.

-Adamai, eik pas Skarlet ir Konorą. Pridengsim tave,-tarė Sonata ir Adamas, linktelėjęs, nubėgo.

Iš kelnių kilpos skubiai išsitraukiau ginklą ir nusitaikiau juo į Alevein.

-Trisai, ne dabar,-sulaikė mane Sonata, uždėdama ranką ant mano peties.

-Nebeleisiu jai džiaugtis gyvenimu. Ji jo nenusipelnė,-suurzgiau pro ašaras ir paleidau kulką į moteriškę.

Ji atšoko atgal, pažvelgė į pašautą krūtinę ir nukrito ant žemės. Mačiau, kaip Adamas nukirto virvę ir atpalaidavo mano sesers kaklą. Ji gaudė orą ir pasisukusi ėjo link be sąmonės gulinčio Konoro. Mačiau, kad netoliese pabėgėliai užminavo bombą.

-Ei, ką jūs darot?!-įniršau ir ėmiau bėgti link dviejų vaikinų, bet užminuota bomba sprogo ir nubloškė mane atgal.

Smūgis buvo nedidelis, taigi skubiai atsistojau ant kojų ir bėgau prie vos judančios sesers.

-Trisai, mums reikia tavęs kovoje,-sulaikė mane Sonata,-Adamas pasirūpins Skarlet,-žvelgė man į akis.

Nenoromis sutikau ir nubėgom tolyn. Bet mano ausis pasiekė dar vienas sprogimas. Vyliausi, kad jis nepasiekė Skarlet.

-Vadovausi savo žmonėms vietoj Skarlet,-tarė Sonata ir įteikė man šovinių,-Neliesk gyventojų. Žudyk priešą.

-Defensyvus?-prisimerkiau, nes kupole sąvoka 'priešas' supratau kaip visą gyvybę.

Sonata linktelėjo ir užtaisė savo ginklą.

-Nenoriu nei vieno iš jų gyvo,-prabilo,-Ir jokių pasigailėjimų.

-Nes kažkada jie nepasigailėjo tavęs?-paklausiau.

-Nes kažkada jie padarė klaidą, už kurią turi sumokėti,-suurzgė.

-Bet juk tave ištremė tik du defensyvai,-prabilau Sonatai nueinant.

Ji lėtai atsisuko.

-Bet likusieji atsikratė mano sesers,-suurzgė ir apsisukusi nuėjo.

Netoliese išvydau kelis savo žmones. Pribėgau prie jų.

-Kol Skarlet nėra, Sonata paskyre mane jums duoti nurodymus,-tariau jaunuoliams,-Taigi pirmasis-žudykit visus defensyvus, bet nelieskit gyventojų. Supratot?-nurodžiau jiems.

Jaunuoliai linktelėjo.

-Jei pamatysit kitus-praneškit ir jiems užduotį.

Visi dar kartą linktelėjo ir užsitaisę ginklus nubėgo. Apsidairiau aplink. Visur aidėjo šūviai, žmonių klyksmai, sprogimai. Matėsi liepsnos, griuvo namai.

-Tristanai!-išgirdau kažką šaukiant.

Link manęs bėgo Adamas.

-Kur Skarlet?-sunerimau.

-Man reikia, kad padėtum perkelti ją ir Konorą į saugią vietą,-paprašė uždusęs.

Linktelėjau ir nubėgau paskui Adamą. Netrukus išvydau Skarlet ir Konorą, gulinčius be sąmonės ant žemės.

-Paimk Konorą,-tarė Adamas ir pribėgęs paėmė Skarlet ant rankų,-Tuojau ateisiu į pagalbą.

Ir, kartu su mano seserimi ant rankų, nubėgo. Priėjau prie Konoro ir pakėlęs permečiau jo ranką sau per kaklą. Laisvąja ranka apkabinau jį per liemenį ir tempiau ta kryptimi, kuria nubėgo Adamas. Netrukus pasirodė ir jis. Vaikinas paėmė Konorą iš kitos pusės ir kartu nutempėm jį į jau apgriuvusį pastatą.

-Paguldykim čia,-parodė į lovą, kurioje gulėjo Skarlet.

Paguldėm Konorą į lovą ir aš, apibėgęs iš kitos pusės, suklupau prie gulinčios sesers.

-Skarlet...-suėmiau jos ranką,-Jei mane paliksi, visas šis sugrįžimas į kupolą neteks prasmės,-susigraudinau,-Nepalik manęs, kaip aš nepalikau tavęs.

-Kai viskas baigsis, nunešim juos į ligoninę. Ten jie gaus geresnę priežiūrą ir gydymą,-išgirdau Adamo balsą.

Staiga į patalpą įlėkė defensyvas. Nespėjau išsitraukti ginklo, kai jis į kažkur paleido kulką. Nieko nelaukęs iššoviau į jį.

-Vis dėlto, tai nėra saugiausia vieta,-tariau ir pasisukau į Adamą.

Jis sustingusiomis akimis žvelgė į mane, o ranką laikė prie pilvo. Pažvelgiau į ją. Adamo delnas buvo kruvinas, o pro marškinius ant pilvo sunkėsi kraujas. Pribėgau prie jo ir spėjau sučiupti prieš jam suklumpant ant žemės. Vaikinas tankiai kvėpavo ir žiūrėjo į mane.

-Tristanai,-tarė tyliai,-Aš bijau,-jo balsas drebėjo.

-Nebijok, drauguži,-stengiausi sulaikyti bepasirodančias ašaras.

-Maniau, kad tapau tikru kariu. Bet suprantu, kad klydau. Nes baimės mirti nenugalėjau.

-Adamai, mes viso labo tik vaikai, ieškantys prieglobsčio. Mes ne kariai,-susigraudinau, nes Adamo kvėpavimas vis mažėjo.

-Nenoriu mirti vienas,-jo skruostu nuriedėjo ašara,-Nenoriu...

-Tu ir nemirsi vienas,-nuraminau draugą ir šiek tiek jį pakėlęs apkabinau,-Nes visada būsiu šalia. Tam ir yra skirti draugai,-kalbėjau, o skruostais bėgo ašaros.

Adamo kūnas nebejudėjo. Jo krūtinė nebesikojo nuo įkvėpiamo oro. Atitraukiau jį nuo savęs ir paguldžiau ant žemės.

-Zi kun kontáin tómen (susitiksime rytojuje),-sušnabždėjau.

Žvelgdamas į nebegyvą draugo kūną pratrūkau.

-Ne...,-užsimerkiau,-Ne!-sušukau ir užtaisiau ginklą.

Mane apėmė įniršis. Pašokau ant kojų ir nubėgau į kiemą.

Nepaliksiu nei vieno defensyvo gyvo. Nebeleisiu jiems atimti daugiau gyvybių.

Tik ne po to, kiek pats praradau.

__________________________________

Labai ačiū už nuomones praeitoje dalyje! 😍
Keliu naują dalį, nes... Neturiu pasiteisinimo, tiesiog noriu, kad paskaitytumėt 😄
Kai istorija bus baigta, padarysiu ją PDF formatu, ir kas norės/kam bus patogiau, galėsiu atsiųsti 😊

Gero skaitymo!

-Gabija