Kupolas

53

Nežinau, kiek laiko prastovėjau apglėbusi save rankomis ir žvelgdama į žvaigždę. Tačiau mintys taip ir neliko tuščios. Vis sukosi tai šiokia, tai tokia kaltinamoji mintis, kuri griovė mane iš vidaus. Stengiausi suimti save į rankas. 

-Rūpestis yra silpnybė,-ėmiau sau šnabždėti,-Rūpestis yra silpnybė. Privalau nustoti rūpintis kiekviena smulkmena. Privalau nustoti būti silpna.

Ir su kiekvienu ištartu žodžiu, stačiausi sieną nuo skausmo. Ėmiau vis mažiau ir mažiau graužti save dėl smulkmeniškų dalykų. Įtikinėjau save, kad tai ne mano kaltė, o aplinkos. Sukandau dantis ir nuleidau rankas. Skubiai apsisukau ir nuėjau iki laužavietės, kurioje visi sugulę miegojo.

-Gana miegoti!-tariau garsiai ir visi pašoko,-Metas keliauti,-praėjau pro juos ir patraukiau toliau.

Nelaukiau, kol jie mane pasivys. Tiesiog ėjau. Girdėjau atbėgančius jaunuolius. Vienas jų pribėgo prie manęs. Iš neišnykusio kūno aromato jutau, kad tai Tristanas.

-Viskas gerai?-paklausė jis.

-Turi būti gerai,-atsakiau.

-Po to laiko, kai Konoras nužudė šviesaplaukę, tu pasikeitei,-tarė sunerimęs.

Ir kodėl jis visada turi atspėti, ką aš jaučiu...

-Žmonės keičiasi,-atsakiau nė nepažvelgdama brolio pusėn.

-Bet ne taip, kaip tu,-atsakė.

-Vade, gal galime sustoti?-išgirdau merginos tylų prašimą,-Man reikia vandens...

Skubiai apsisukau ir priėjau prie jos.

-Reikėjo gerti stovyklavietėj,-suurzgiau,-Dabar jau nebėra laiko.

Ir nuėjau toliau.

-Kas tau pasidarė?!-šūktelėjo Tristanas.

-Ieškok savų problemų, o mano palik ramybėje!-sušukau.

-Po galais, atsipeikėk, Skarlet! Pažiūrėk, kuo pavirtai! Pats metas nustoti vaidinti didvyrę, kol nenukentėjai!

-Aš nieko nevaidinu,-suurzgiau ir sustojusi priėjau prie brolio,-Patys mane taip vadinat.

-Vadinom. Tikra vadė ne tokia,-atkirto,-Tikroji vadė, kurią pamilom ir kuria pasitikėjom dingo. Tu nebe ta, Skarlet. Ir kol tu nesuprasi, ką padarei pasikeisdama, tol žmonėmis rūpinsiuos aš,-atsakė ir nuėjo prie merginos, kuri klupėjo ant žemės.

Tristanas pritūpė ir ištiesė jai buteliuką vandens.

-Ačiū,-padėkojo ji ir tik tuomet supratau, kad toji mergina buvo Tina. 

Žvelgiau į smėlį. 

-Ką aš darau...-sušnabždėjau sau.

Pribėgau prie klupinčios merginos ir apkabinau ją. 

-Aš nežinau, kas man pasidarė. Aš nežinau,-pravirkau,-Atleisk, Tina. Atleisk man...-kūkčiojau.

Gležnos merginos rankos apglėbė mano kūną. Atsitraukusi pribėgau prie Tristano.

-Aš nežinau, kas man darosi, Tristanai,-apglėbiau jo kūną rankomis,-Nebesugebu išlikti tokia, kokia buvau.

-Net ir didžiausias karys kartais pasiduoda vidiniam balsui,-tarė tyliai, o kiti tik klausėsi,-Bet kol aš esu šalia, tol stengsiuos apsaugoti tave nuo jo,-delnais suėmė mano veidą ir nusišypsojo,-Nugriauk tą sieną, kuria aptvėrei savo širdį nuo jausmų, daužančių tave iš vidaus. Negali nuo jų pabėgti. Turi ištverti tau skirtus išmėginimus, jei nori būti stipri,-aiškino ramiai Tristanas.

-Maniau, kad išmėginimai būna tik fiziniai...-atsakiau tyliai.

-Žodis irgi yra kliūtis. Tik ne tau. O tavo sielai. Jie jai pavyks- nugalėsi. Jei ne- palūši.

Nusišypsojau.

-O dabar vesk mus,-linktelėjo ir silpnai šyptelėjo.

Kelis kartus palinksėjau ir pasisukau į kitus.

-Pasiruošę eiti toliau?-paklausiau.

Jie visi linktelėjo. Nežinojau, ar man atleido už tokius išsišokimus, bet jie mane sekė. 

O šią akimirką man to ir reikėjo.