Kupolas

25

Nieko nelaukusi apsisukau ir ėjau link kabineto, kuriame turėjo vykti pamoka. Prie durų jau stoviniavo keli klasiokai. Įėjau į klasę ir atsisėdau į suolą. Knygas, kurias laikiau rankose, padėjau priešais save. Laukiau skambučio. Jam nuskambėjus visi suplūdo į vidų. Po keliolikos minučių į klasę įžengė ir ponas Felčeris. Jis piktai nužvelgė kiekvieną mokinį ir net nepasisveikinęs slestelėjo į savo vietą.

Ponas Felčeris yra chemijos mokytojas. Jis yra vidutinio amžiaus vyriškis ir, kiek žinau, vis dar neturintis antrosios pusės.Virš jo lūpos pūpsojo rudi ūsai, kurie beveik uždengė jo viršutinę lūpą. Mokytojas pakėlė į mus akis.

-Trečias puslapis pratybose. Laboratorinis darbas. Dirbkite poromis,-prabilo ir nuo jo storo balso pašiurpo oda.

Atsisukau į už manęs sėdėjusius vaikinus- Reiną ir Kajų. Jie, žinoma, žvelgė į mane ir laukė, kol kažką pasakysiu.

-Gal norit dirbti kartu?-prabilau, nutraukdama nejaukią tylą.

Vaikinai sutiko ir įnykom į darbą.

-Jei dabar tai pakaitinsim...-girdėjau Reiną kalbant, bet mano mintys buvo nuo jo atitolusios.

Mąsčiau apie vakarą. Galvojau planą, ką veiksiu, ko ieškosiu ir kaip pateksiu į vidų.

Mąstymus nutraukė garsus pokštelėjimas visai šalia manęs. Kruptelėjau ir aiktelėjau. Pažvelgiau į Reiną ir Kajų. Jie plačiai šypsojosi.

-Sveika sugrįžus,-prabilo Kajus ir primerkė vieną akį,- Gal jau padėsi mums? Nes, kiek žinau, Felčeris nerašo pažimių už dyką,-nusijuokė ir toliau dirbo.

Atsidusau ir prisijungiau prie vaikinų. Staiga man į petį atsitrenkė susuktas į gniužulą lapelis. Pažvelgiau į jį ir apsidairiau, bandydama suprasti, kas jį man metė. Pasilenkusi paėmiau lapelį ir atlanksčiau jį.

„Hanteris kalbėjo apie pabėgimą. Mes kartu :)

Amberton, Džeikas, Brendonas, Maja, Rouzė, Tina"

Pasisukau į kitoje eilėje sėdėjusius paauglius. Jie draugiškai šypsojosi ir žvelgė į mane. Sutikę mano žvilgsnį šiek tiek linktelėjo. Aš taip pat. Tuomet grįžau prie darbo. Pasisukusi į vaikinus žvelgiau, kaip jie rankose laikė mėgintuvėlį, bet nieko su juo nedarė. Pakėliau akis. Kajus ir Reinas žvelgė į mane.

-Kažko negirdėjau, tiesa?-prisimerkiau, lyg bandydama susigaudyti, ko jie galėjo manęs prašyti.

-Ar dar atsiras vietos?-tyliai paklausė Kajus ir trumpam žvilgtelėjo į lapelį, kurį laikiau rankose.

-Tikrai norit to?-dar tyliau paklausiau.

Vaikinai nusišypsojo ir linktelėjo.

-Labiau nei bet ko kito,-atsakė Kajus.

Nusišypsojau.

-Kuo daugiau, tuo geriau,-atsakiau.

Tą akimirką žinojau tik vieną. Pabėgimas gali pavykti.

_____________________________________________

Šią dalį galvojau labai ilgai ir vis tiek nesu patenkinta ja... Esu įpratusi mąstyti apie tolimesnius įvykius, atrodo, žinau, kas kaip turi būti, bet nerandu būdų, kaip iki to prieiti... Uch... Taigi, tikiuosi ši dalis per daug nenuvils ir skaitysit istoriją toliau!!

Bučkiai <3

-Gabija