Kupolas

60

Pasibaigus himnui, prie mikrofono priėjo Sonata.

-Tarp mūsų yra naujųjų atvykėlių, taigi nekalbėsiu įprastine kalba. Noriu paprašyti, kad turintys mūsų kalbos mikroschemas duotumėt jas naujiems atvykėliams. Leiskite jiems pritapti prie mūsų greičiau ir lengviau. Gerbkite juos, supraskit ir padėkit,-akimirką nutilo ir apsidairė aplink. Tuomet prabilo garsiau,-Mūsų gretos padidėjo. Tapome galingesni, stipresni. Ir jei vieną dieną prireiks kovoti prieš Alevein-aš garantuoju, kad mes laimėtumėm!

Visa salė ėmė šūkauti. Sonatai pasitraukus nuo mikrofono, prie jo priėjo Mona. Visi nutilo.

-Visą rytą, nuo tada, kai sužinojau apie atvykėlius,-tarė ji,-Iš galvos neišeina vienas klausimas. Juk kažkas turėjo jiems viską suplanuoti. Juk kažkas turėjo suburti komandą ir sprukti kartu. Taigi aš labai noriu pamatyti tą žmogų, padariusį tokį dalyką, kuris iki šiol nepavyko niekam.

Jutau Tristano žvilgsnį, įsmeigtą į mane.

-Ji čia!-išgirdau Džordžo balsą už savęs.

Jis priėjo ir šypsodamasis iškėlė mano ranką.

-Ateik čia, brangioji,-šiltai šyptelėjo Mona.

Praėjusi pro pasitraukusią minią, užlipau laiptais aukštyn iki scenos, kurioje stovėjo vadai. Priėjus prie moters, ji palietė ranka mano veidą ir nusišypsojo.

-Jauna. Drąsi. Tikinti. Pasiaukojanti,-kalbėjo ji tyliai.-Štai, ko mums reikėjo,-pasisuko į netoliese stovintį Metju. Jis linktelėjo ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.-Pasakyk ką nors. Žmonės tavęs laukia,-nusišypsojo ir ranka mostelėjo į mikrofoną.

Lėtai priėjau prie jo. Stulpe, prie kurio buvo pritvirtintas mikrofonas, įsižiebė maža, raudona lemputė. Ji, kartu su stulpu, kilo aukštyn, kai sustojo prie mano lūpų. Tuomet išsijungė. Lėtai pravėriau lūpas ir prabilau:

-Esu Skarlet Lefingvel,-mano balsas nuskambėjo per visą salę, pakibdamas ore,-Suorganizavusi pabėgimą iš Kalaimano.

-Ar viską organizavai viena?-išgirdau balsą iš salės.

-Ne,-atsakiau,-Paskirsčiau darbus. Džordžui, gabiam, stipriam, padedačiam vaikinui, buvo skirta užduotis įsilaužti į Alevein būstinės valdymą ir sustabdyti jose vaizdą, kad galėčiau lengviau patekti vidun ir pavogti kortelę, atrakinančią vartus. O mano brolis, Hanteris,-suspaudė gerklę,-Jis surinko žmones,-balsas virpėjo,-Tačiau jis žuvo, nė nespėjęs pribėgti prie vartų,-skruostu nuriedėjo ašara.

-Pagerbkim žuvusį didvyrį tylos akimirka!-staiga sušuko prie manęs priėjusi Sonata.

Kol salėje vyravo mirtina tyla, man iš galvos neišėjo Monos ir Metju pokalbis.

'Štai, ko mums reikėjo.'

Ko jiems reikėjo? Ką šie žmonės slepia?