Kupolas

66

Kartu su Sonata nusileidome laiptais žemyn, į rūsį, kur buvo įrengtas kalėjimas.

-Įkūrėm kalėjimą kuo giliau po žeme ir izoliavome visas radijo bangas,-aiškino einant Sonata,- Taigi galiu užtikrinti, kad jei jis ir turi sekimo mikroschemą- ji neveikia,-nusišypsojo ir pasisuko į mane. Tuomet stabtelėjom,-Jis čia,-pravėrė metalines duris ir įvedė mane vidun.

Nosį iškart pasiekė aitrus kvapas. Nenutuokiau, iš kur jis sklido, bet tikrai neteikė komforto. Aplink buvo tamsu, tačiau virš kalinio degė maža lempa, kuri visiškai neteikė jaukumo.

-Jei reikia daugiau šviesos, jungiklis čia,-prabilo Sonata ir parodė į juodą jungiklį sienoje.

-Gerai,-atsakiau.

-Sėskis,-palydėjo mane iki kėdės, kuri buvo netoli įkalinto defensyvo,-Po pusvalandžio tave pakeisiu.

Žvelgdama į Džošą suėmiau kėdės atlošą ir lyg bijodama atsisėdau. Sonata išėjo ir paskui save uždarė duris. Pažvelgiau į kalinį. Jis sėdėjo už grotų, panašių į tigrų aptvarą cirkuose. Vaikinas sėdėjo kampe ir su kraupia šypsena veide žvelgė man į akis.

-Koks jausmas išdavus valdovę?-paklausė jis.

Nieko neatsakiau. Sukryžiavau rankas ant krūtinės ir žvelgiau į žemę. Gailėjausi, kad neįsijungiau šviesos, kuomet Sonata dar buvo šalia.

-Pabėgai ir palikai savo bejėgius tėvelius. Nejaugi nepagalvojai, kad Alevein juos suras?-įsitempiau.

'Jis tik bando tave sugniuždyti, Skarlet' kartojau sau mintyse ir stengiausi užsiblokuoti nuo jo.

-Net nepaklausei, ar jie nori vykti kartu. Palikai juos mirti, suvoki tai? Nes nei tavo brolio, nei tėvų jau nebėra. Ir dėl viso to esi kalta tik tu.

-Gana!-pratrūkau.-Jei tik būtų galimybė, nudėčiau tave,-pašokau nuo kėdės ir suėmiau grotas.-Tuomet nustotum kalbėti.

-Tai pirmyn, mergiūkšte,-atsistojo ir priėjo prie manęs,-Žudyk. Žudyk, kol turi galimybę,-suurzgė.

Norėjau atkirsti jam žodžiais, bet visus veiksmus nutraukė į kamerą įsibrovusi Sonata.

-Skarlet,-prabilo ji, gaudydama orą,-Alevein nori su tavimi pasikalbėti.

Nieko nelaukusi nubėgau pas Sonatą, perverdama Džoršą piktu žvilgsniu.

-Kur ji?-paklausiau kol bėgom laiptais aukštyn.

-Susisiekė su mumis per radiją,-bėgom ilgu kolidoriumi,-Tikriausiai prarado ryšį sekimo sistemoje.

Nubėgusios į vadų kabinetą sustojom prie jau laukusių Monos, Metju, Tristano ir Konoro. Jie visi sužiuro į mane. Metju parodė į pilką, aprūdijusį mikrofoną ir kelis mygtukus. Priėjusi prie jo nuspaudžiau juodąjį mygtuką ir prabilau:

-Norėjai apie kažką pakalbėti?

Mano balso tonas nebuvo nei švelnus, nei malonus. Labiau pašiepiamas, kokio Alevein ir nusipelnė.

-Norėjau,-išgirdau jos balsą,-Skarlet, turi pasiduoti.

-Kodėl? Nes nebesugebi manęs sugauti?-atkirtau.

-Nes tavo žmonės kenčia! Jie lipa pro vartus su aukštos įtampos laidais. Jau daugiau nei trisdešimt žmonių žuvo manydami, kad ir jiems pavyks pasprukti!

-O kad pati nužudei daug daugiau žmonių, tai tau nerūpi, tiesa?-tariau.

Alevein tylėjo.

-Jei nepasiduosi- paskelbsiu kodą 12 visame Kalaimane. Juk nenori to, tiesa?

-O kas man liko?-staiga paklausiau,- Mano tėvus jau nužudei. Daugiau nieko brangaus ten neturiu,-skruostu nuriedėjo ašara. Net nejutau, kaip susigraudinau.

-Duodu tau 48 valandas pasiduoti,-tarė ji.

Stovėjau ir žvelgiau į raudoną mygtuką bei laidus, jungiančius mikrofoną prie elektros srovės.

-Niekada,-atsakiau ir vienu mostu išplėšiau laidus iš srovės šaltinio.

Tuomet apsisukau ir išėjau iš kabineto. Daugiau ji nebeskaudins šių žmonių. Neleisiu nei vienam kentėti Alevein užgauliojimų.

Galbūt ji ir valdovė. Bet žmonės kupoluose pasitikimi manimi.