Kupolas

37

Lėtai ėjau link šokių salės, kurioje turėjo vykti 'pabėgėlių' pokalbis. Prasigrūmiau pro mokinius, užstojusius man kelią ir išėjau į kiemą. Pasukusi prie laiptų, vedančių į salę, nusileidau jais žemyn. Mane apsupo aklina tamsa, tačiau greitai išvydau salės blankų apšvietimą ir nuskubėjau iki ten. Pykau ant savęs. Norėjau kuo skubiau ten nuvykti, o skausmas šone varžė judesius.

Pagaliau pasiekusi įėjimą sustojau salės viduryje. Apsidairiau. Iš už užkuliusių užuolaidų išlindo aukštas, tamsiaplaukis vaikinas. Pamatęs mane jis plačiai šyptelėjo.

-Tai vadė!-sušuko ir atbėgo prie manęs.

Vaikinas ruošėsi mane apkabinti, bet susigėdęs tiesiog atsistojo priešais.

-Džiugu matyti tave čia,-šyptelėjo.

Nusišypsojau ir ištiesiau rankas į vaikiną, nenorėdama, kad jis jaustųsi nejaukiai. Tamsiaplaukis plačiai nusišypsojo ir apglėbė mane.

Šiek tiek nuo jo atsitraukiau, kai pamačiau ateinančius kitus žmones. Vaikinas, atbėgęs manęs pasitikti, atsistojo prie kitų ir visi drauge žvelgė į mane. Minioje akimis ieškojau Hanterio, Džordžo, Tinos bei Rouzės.

-O kur Hanteris ir-

-Mes jau čia,-pertraukė Hanteris, įeidamas pro duris ir sustodamas prie manęs.

Tina, Rouzė bei Džordžas įsimaišė į vidurį.

-Prieš patenkant į Alevein būstinę,-pradėjau kalbą,-Aš bijojau,-žvelgiau į kiekvieną,-Vos tik bandydama padaryti kažką kitokio, įtikinėdavau save, kad man gali ir nepavykti. Juk, vis dėlto, aš tik vaikas,-nutilau,-Tačiau žvelgdama į kiekvieną kenčiantį nuo Alevein, aš suprantu, kad mano pareiga- padėti. Kuomet patekau į Alevein rezidenciją, mačiau tai, ką ne kiekvienas iškęstų,-prisiminiau kiekvieną nutikimą, kokį mačiau,-Buvau sužeista, mačiau, kaip Alevein liepia susprogdinti kitą kupolą, kuriame dirbo defensyvo mylimasis. Taip. Kitą kupolą,-tariau užtikrintai, nes mačiau, kaip visi pasimetė,-Mes nesame vieninteliai. Be mūsų yra dar trys kupolai. Tiksliau du. Alevein vieną iš jų susprogdino,-nuleidau akis į žemę,-Žinau, kad jie taip pat kenčia Alevein įvestą sistemą. Ir mes turime jiems padėti!-tariau garsiau,-Kas su manimi?!-visi sujudo. Paauglių veiduose švytėjo laimė ir dar kažkas man senai nematyto. Viltis. Viltis, kad mums gali pavykti,-Į rytojų!-sugriebiau Hanterio ranką ir suspaudusi ją iškėliau į viršų.

-Į rytojų!-atsakė minia vienu balsu.

Nusišypsojau.

Tikėjau jais. Tikėjau mūsų pabėgimo sėkme. Nuo šiol, kol vykdau pabėgimą, šie žmonės priklauso man. Prisiekiau sau kovoti už kiekvieną. Nes planuojant išgyventi- kiekviena gyvybė yra svarbi.