Kupolas

45

SKARLET POZICIJA

Sėdėjau ir žvelgiau į skylę pagalvėje. Negalėjau susitaikyti su išdavyste. Vis dar negalėjau atsigauti po visko, kas nutiko. Viskas, ką taip ilgai kūriau, taip ilgai planavau žlugo per akimirką. Ir viskas per Konorą. Jis lyg tyčia pasitaikė mano kelyje ir viską sugadino. Nekenčiau jo taip pat, kaip ir Alevein.

-Skarlet?-staiga išgirdau balsą, kurio nebenorėjau girdėti. Niekada.

Mane suėmė dar didesnis įniršis. Jis viską sugadino, išdavė mane, ir dar drįsta rodytis?! Norėjau nudėti jį savomis rankomis. Norėjau priversti jį jausti tai, ką jaučiau aš.

Pašokau nuo lovos ir žaibo greičiu prilėkiau prie grotų. Konoras net žengė žingsnį atgal.

-Nešdinkis!-suklykiau, o ašaros pylėsi lyg lietus per audrą.

-Skarlet, atleisk,-jo akyse kaupėsi ašaros, bet man buvo nė motais.

-Atleisk?! Tu per klaidą atsirandi mano gyvenime, priverti mane tave pamilti, o tuomet išeini! Manai, esi vertas atleidimo?!

-Aš neišejau,-atsakė tyliai ir prikando apatinę lūpą, taip bandydamas sulaikyti bepasirodančias ašaras.

-Po galais!-trenkiau kumščiu į grotas,-Tu mane išdavei! Manai, tai nėra tas pats?!

-O ką, tavo manymu, turėjau daryti?!-pratrūko ir jis, ir Konoro skruostais nesuvaldomai ėmė riedėti ašaros.-Aš nusikaltau, ir turėjau atlikti bausmę, antraip Alevein būtų nužudžiusi mano motiną!

-O dabar žuvo dešimtys!-atsakiau.

Konoras nutilo ir palinksėjo.

-Būtum dariusi tą patį, jei kas nors grasintų tavo brangiam ir vieninteliam likusiam žmogui,-ir apsisukęs išėjo.

Konorui išėjus klestelėjau ant sofos. Iš galvos neišėjo įvairios problemos. Nežinojau, kur mano žmonės. Tuo labiau nežinojau, ar jie gyvi. Nerimavau dėl brolių. Per mane jie pateko į Alevein gniaužtus.

Kaip ir mes visi.

Išgirdau, kaip kažkas atrakina mano kameros duris ir įžengia vidun. Man nespėjus atsisukti, gavau dozę migdomųjų. Akys pradėjo merktis, kol galiausiai visiškai užsnūdau.

*

Pramerkiau akis. Gulėjau baltame kambaryje. Skubiai atsikėliau ir sėdėdama peržvelgiau aplinką. Šioje patalpoje viskas: grindys, lubos, sienos, baldai, viskas buvo balta. Atsistojau ir priėjau prie durų.

-Ei!-sušukau ir trenkiau kumščiu į jas,-Išleiskit mane!

Nesulaukusi nieko, kas išleistų mane iš patalpos, ėmiau spardyti duris. Daužiau jas kumščiais, spardžiau kojomis, tačiau niekas taip ir nepasirodė. Kai jau nebejaučiau galūnių, atsitraukiau ir atsisėdusi prie sienos atsirėmiau į ją.

Netrukus durys sugirgždėjo ir prasivėrė. Greitai pašokau ant kojų. Pro jas vidun įžengė trys defensyvai. Paskui juos ir Alevein. Suspaudžiau kumščius. Moteris žengė į priekį, pasitraukdama metrą nuo savo apsaugos. Ji žvelgė į mane ir šypsojosi.
Alevein vilkėjo kremo spalvos švarkelį, tokios pat spalvos kelnes ir baltus batus. Moters plaukai kaip visada buvo tvarkingai sušukuoti ir krito į priekį.

-Sveika, Skarlet,-prabilo.

_________________________________

Šiandien įkeliu dar vieną dalį, nes rytoj išvažiuoju ir nebus laiko ^^ Gero skaitymo!

Vertinkit! ^^

-Gabija