Kupolas

71

SKARLET POZICIJA

Išgirdusi, kad Tristanas gyvas, nieko nelaukdama nuskuodžiau į jo kambarį. Prie jo durų stovėjo nemaža eilė žmonių, kurie, vos tik mane pamatę, pasitraukė ir leido man įbėgti į kambarį. Krūvinuose pataluose gulėjo Tristanas. Pribėgau prie jo ir ranka paliečiau brolio skruostą.

-Tristanai?-tyliai tariau.

Rudos brolio akys prasimerkė ir žvilgtelėjo į mane. Jis nusišypsojo.

-Labas, princese.

-Tristanai,-apkabinau brolį ir atsitraukusi atsisėdau prie jo,-Kas nutiko?-paklausiau.

-Tristanui reikia pailsėti, Skarlet,-išgirdau švelnų Džordžo balsą.

Jis stovėjo netoliese, šypsojosi ir šluostėsi kruvinas rankas į baltą rankšluostį. Linktelėjau, nusišypsojau ir atsistojusi priėjau prie vaikino. Apkabinau jį.

-Ačiū,-padėkojau.

Džordžui rodos, buvo nė motais, kad buvau šlapia, nes jis apglėbė mane savo rankomis.

-Nedėkok, nereikia,-atsakė tyliai ir atsitraukęs nusišypsojo.

Pasukau galvą į Tristaną. Jis gulėjo užsimerkęs ir giliai, bet lengvai kvėpavo.

-Leisk jam pailsėti,-dar kartą tarė Džordžas.

Pasisukusi į jį linktelėjau ir išėjau iš kambario. Ėjau link savo kambario. Man reikėjo persirengti sausus drabužius. Nežiūrėjau į kelią, taigi užsisvajojusi į kažką atsitrenkiau. Skubiai pakėliau akis ir atsiprašiau.

-Sjuk (atsiprašau).

-O mikroschema tikrai veikia,-atsakė su šypsena Adamas,-Kur skubi?-paklausė.

-Persirengti,-nužvelgiau savo šlapius drabužius.

-Kaip Tristanas?-paklausė ramiai, bet balse jautėsi rūpestis.

-Gerai,-atsakiau,-Buvo nubudęs, bet dabar ilsisi,-akimirką tylėjom, kol neištvėriau ir paklausiau,-Adamai, kas ten nutiko?

Vaikinas pažvelgė į mane ir apsidairė.

-Nenoriu čia kalbėti. Eikime kur nors.

-Eime į mano kambarį. Ten retai kas užeina.

Adamas prisimerkė. Žinojau, kad jautėsi nemaloniai.

-O jei užeis tavo vaikinas? Nenoriu sukelti nepatogumų,-papurtė galvą.

-Vaikinas?-prisimerkiau.

-Konoras.

-Jis man ne vaikinas,-nuleidau akis į žemę.

-O,-linktelėjo,-Tai tuomet eime.

Kelio iki kambario buvo likę visai nedaug, taigi greitai jame atsiradome.

-Įsitaisyk kur nors,-tariau ir patraukiau prie spintos,-Aš tik persirengsiu ir ateisiu,-linktelėjau ir, pasiėmusi pirmus pasitaikiusius drabužius, nuėjau į vonią.

Greitai nusirengiau šlapias kelnes bei marškinėlius ir apsivilkau sausus. Baigusi išėjau iš vonios ir atsisėdau prie Adamo, įsitaisiusio mano minkštos lovos kampe.

-Na, tai papasakok,-tariau.

Adamas linktelėjo.

-Nežinau, ar tau Sonata sakė, bet mes laukėm-

-Tokios, kaip aš. Taip. Sakė,-pertraukiau vaikiną.

-Puiku,-jis linktelėjo,-Tuomet galiu tau tai papasakoti,-atsikosėjo ir pradėjo,-Kai išvykome, suradome mažą namelį. Tikėjomės ten rasti maisto, taigi išlipę iš automobilio patraukėme prie durų, kai staiga pro jas iššoko klajoklis ir mus užpuolė. Nebuvome pasiėmę ginklų su savimi, taigi užtrukom, kol nubėgom iki automobilio. Kai jau turėjau ginklą rankose, pamačiau, kad klajoklis jau tempėsi sužeistą Tristaną į savo būstinę. Nieko nelaukęs paleidau į jį kulką ir skubiai grįžom atgal.

-Klajokliai puola žmones?-prisimerkiau.

-Tik tie, kurie yra pabėgę iš Galūno. Ten sprogo bomba, o pasklidę nuodai pražudė beveik visą miestą. Išgyvenę paspruko, bet jų smegenys buvo pažeistos. Taigi jie tapo-

- Gyvais numirėliais,-pertraukiau Adamą.

Buvau išsigandusi. O gal labiau šokiruota. Mano brolį sužeidė gyvas numirėlis.

Tristaną sužeidė... Zombis?

-Taip,-linktelėjo,-Taigi nuo to laiko stengiamės neįsileisti žaliaakių klajoklių. Bijome jų,-tęsė vaikinas.

Pakėliau į jį akis ir prisimerkiau.

-Kodėl būtent žaliaakių?-paklausiau.

-Dar nežinai?-sutriko. Papurčiau galvą,-Tiek to. Ankščiau ar vėliau būtum sužinojus,-silpnai šyptelėjo,-Alevein paskirstė žmones pagal akių spalvas. Tavo kupole gyveno vien rudaakiai. Ema manė, kad taip bus lengviau atpažinti įsibrovėlius. Jūs kūriat naujausias technologijas, ženkliai pralenkėt kitus kupolus. Tačiau Kalaimane nėra medienos, taigi ją gabeno iš Sosveino. Jame gyveno pilkšvakiai. Ymarine-žydraakiai, na, o Galūne buvo surinkti visi žaliaakiai. Jame užsiimama žemdirbyste. Štai iš kur gaudavot visus maisto produktus.

-O Ymarine?-susmalsavau, bandydama nuvyti šalin mintį apie „zombį".

-Ymarine vyrauja vanduo. Jis, tikriausiai, vienintelis pragyvenimo šaltinis. Vienintelė vieta žemėje, kurioje dar yra likę vandens. Ir jis vis atsinaujina.

Adamas tikrai papasakojo daug. Daugumos dalykų nežinojau. Bet, vis dėlto, daugiausia mąsčiau ne apie tai, kad kupoluose gyvena tam tikros akių spalvos žmonės, o apie tai, kad Tristaną užpuolė. Ir ne bet kas, o gyvas numirėlis.

-Adamai,-tyliai kreipiausi į vaikiną,-Kaip atrodo tie... zombiai?-drįsau juos taip pavadinti.

Adamas plačiai nusišypsojo.

-Zombiai? Nuo šiol vadinsime juos taip,-tyliai nusijuokė, bet pamatęs, kad vis dar laukiu atsakymo, surimtėjo,-Jie niekuo nesiskiria nuo mūsų. Kai kurie netgi bendrauja, kaip normalūs. Tačiau jei yra alkani arba užuodžia kraują- tampa kitokie. Jų akys tampa baltos, oda sutrūkinėja, iš burnos veržiasi kraujuotos putos. Tampa lyg zombis iš praeities filmų,-nusišypsojo.

Oda nubėgo šiurpuliukų banga. Nė negalėjauįsivaizduoti tokios būtybės, puolančios mano brolį.

_____________________________________________________________________

Stengiausi parašyti ilgesnę dalį, bet nelabai pavyko :D Radau šiek tiek laiko, taigi parašiau ir įkeliu ^^

Dar kartą atleiskit dėl tos painiavos su pavadinimu :/ 

-Gabija