Kupolas

70

KONORO POZICIJA

Sėdėdamas prie kalinio pastebėjau, kaip praėjo Skarlet. Suskubęs atsistojau ir nusekiau paskui ją. Mačiau, kaip ji nušoko į vandenį. Praėjo daugiau nei dvidešimt sekundžių. Skarlet negalėjo taip ilgai išbūti po vadeniu. Ji per daug nusilpusi.

Nieko nelaukęs įšokau žemyn galva į vandenį. Išvydau grimstantį merginos kūną. Čiupau ją už žastų ir iškėliau į paviršių. Skarlet buvo be sąmonės. Skubiai užkėliau ją ant žemės ir, užšokęs pats, bandžiau daryti dirbtinį kvėpavimą, tačiau Skarlet pati ėmė kosėti vandeniu. Pasodinau ją. Mergina pažvelgė į mane ir suskubo atgal į vandenį, bet spėjau sučiupti ją už liemens.

-Paleisk mane!-šaukė ji.

-Tu vos nežuvai!-surikiau ant jos.

-Po velnių, aš to ir norėjau!-ji žnaibė mano odą, bandydama ištrūkti.

Tačiau negalėjau jos paleisti. Prisitraukiau prie savęs ir stipriai apkabinau iš už nugaros.

-Nebenoriu gyventi!-bandė ištrūkti ir pravirko. Jos jėgos silpnėjo,-Nebeturiu dėl ko gyventi,-Skarlet pasidavė ašaroms,-Nieko nebeturiu.

-Tu turi žmones, kuriems tavęs reikia,-prabilau jai galutinai nurimus.

-Jei kariausim, žmones galėsi vesti ir tu,-numykė,-Aš tam nesu reikalinga.

-Skarlet, tu nesupranti,-norėjau suimti ją už pečių, bet bijojau, kad ji vėl ners į vandenį, taigi toliau laikiau ją stipriai apkabinęs,-Jei ne tu, mūsų čia visai nebūtų. Kitas jau būtų sprukęs iš Alevein vienas, bet tu grįžai gelbėti savo žmonių. Tu aukojeisi. Mačiau tai, Skarlet. Ir Alevein matė,-pradėjau gailėtis, kad paminėjau jos vardą, nes Skarlet kūnas trumpam įsitempė,-Štai kodėl ji pasamdė mane. Ji žinojo, kad tu daug stipresnė, nei kiti. Ji suprato, kad nugalėsi ją. Ir tu tai padarei.

-Per mane žuvo begalė žmonių,-tyliai ir prikimusiu balsu tarė ji,-Galėjau juos visus išgelbėti. Galėjau juos apsaugoti. Bet nesugebėjau. Nes vienintelis dalykas, apie kurį galvojau, buvo pabėgimas. Neapmąsčiau saugumo... Ir pražudžiau savo žmones... Pražudžiau brolius... Man neverta čia būti.

-Skarlet,-išgirdau uždususios merginos balsą.

Abu pasisukom į duris. Prie jų stovėjo Rouzė.

-Tristanas gyvas,-tarė uždususi,-Džordžui pavyko,-kalbėjo pro ašaras.

-O Dieve...-Skarlet pašoko nuo žemės ir kartu su Rouze dingo.

Lėtai atsistojau ir nusišypsodamas pakėliau akis į kol kas nematomą dangų.

-Žinojau, kad neleisi savo seseriai ir broliui žūti, Hantai,-sušnabždėjau ir sparčiu žingsniu nuėjau link Tristano kambario, kuriame jis ir gulėjo.

______________________________

Na, tai vis dar nekenčiat manęs? 😂 Sakiau, kad nesinervintumėt, juk žinot mane (GAL)- aš keistas žmogus :') 😂 Negalėčiau nužudyt Tristano ir Skarlet. Mano mylimiausi jie 😄😄

-Gabija