Kupolas

10

Nuskambėjęs mokyklos skambutis išgelbėjo mane nuo tos siaubingos pamokos. Greitai susikrovusi daigtus išėjau pro duris. Nužingsniavau prie spintelės.

- Einam į valgyklą,-timtelėjo mane Tina,- Mačiau, kad ten nuėjo Michaelis.

Toliau ieškojau istorijos vadovėlio.

- Žinau, kad mane girdi,-tarė ir atsirėmė į spinteles.

- Eisim po istorijos,-atsakiau ir ištraukiau iš spintelės mėlyną vadovėlį.

Pažvelgiau į rudas Tinos akis ir užrakinau spintelę.

- Bet ten Michas...-padarė liūdną veidelį.

- Juk žinai, kad manęs tai neveikia,-šyptelėjau,- Ir beto, juk jis bus ten ir per kitą pertrauką. Tuomet ir pamatysi jį.

- O jei jo nebus?-nuliūdo.

- Jis puikiai žino, kad tu būni ten tokiu laiku. Jis tikrai ateis,-nuraminau draugę ir patraukiau link istorijos kabineto.

Labai klysčiau jei pasakyčiau, kad Michaelis nėra seksuoliausias vaikinas mokykloje. Jis aukštas, tamsių, rudų plaukų ir tokios pat spalvos akių. Jis mokyklos vaikinų krepšinio komandos kapitonas. Kiek žinau- vis dar 'laisvas', taigi Tina bando jį 'pasisavinti'. Ir net neabejoju, kad jai tai pavyktų. Kelis kart mačiau, kaip jis žvelgia į ją- tobulų kūno linijų ir veido bruožų merginą.

Nuskambėjęs skambutis pranešė, kad už dviejų minučių prasidės pamoka. Sulėtinau žingsnį ir pasisukusi pravėriau klasės duris. Pro pat mano veidą praskrido popierinis lėktuvėlis. Sustojau ir akimirką pastovėjusi nuėjau atsisėsti į suolą.

- O jau maniau, kad nebepasirodysi,-tarė Rouzė.

Rouzė mano klasiokė. Neesam pačios geriausios draugės, bet su sutariam neblogai. Na, juk privalom. Nes ji, priešingai nei kitos (išskyrus Tiną), man rūpi. Vien dėl to, kad Rouzė yra Tristano mergina.

- Kodėl?-prisimerkiau ir klestelėjau į paminkštintą, pilką kėdę.

- Autobuse buvo defensyvai, tiesa?-tyliai paklausė.

- Na, taip,-atsakiau ir tvarkingai pasidėjau knygas ant suolo.

- Jie nepastebėjo tavęs?-dar tyliau paklausė. Jos balse jutau rūpestį ir nerimą.

Pasisukau į ją. Nesupratau, ką ji kalba. Buvo tik du spėjimai: ji arba spėja, arba žino apie mane..

- Tristanas man pasakojo,-tarė nesulaukusi atsakymo. Ji nežymiai trūktelėjo pečiais,- Žinau, kad esi kitokia...

Nusisukau nuo jos ir žvelgiau į vadovėlį.

Ką Tristanas sau galvoja?!

Tą akimirką beproto ant jo niršau, tačiau bandžiau neišsiduoti.

- Aš spėjau pasislėpti,-teatsakiau net nepažvelgusi į ją.

- Nebijok. Aš neketinu niekam pliurpti,-šyptelėjo ir uždėjo savo gležną ranką ant mano riešo,- Juk esame draugės.

Suskambėjo paskutinis skambutis ir pro duris įžengė istorijos mokytoja.

- Labas rytas. Sėskitės,-tarė ir padėjo ant stalo savo sunkias knygas, kurias laikė rankose.- Užsirašome temą. '2148-ųjų košmarai'.

Kaip visada, mokytoja atsistojo prieš klasę ir linksmai nusiteikusi pradėjo pasakoti viską, ką žino.

-... Po viso to buvo paskelbta, kad kodas 12 ims veikti, jei visą tai nepasitaisys. Ir 2150 metais jis buvo įvykdytas. Buvo...- ji nutilo. Pažvelgė į kiekvieną iš mūsų, lyg būtų padariusi ką nors blogą.

Sąsiuvinio kampe nežymiai užsirašiau 'kodas 12'. Troškau paklausti mokytojos, ką tai reiškia, bet nusprendžiau palaukti pamokos galo.

- 2148-ieji buvo siaubingi tuo, kad mus ištiko daugybė karastrofų, tačiau vėliau viskas pasitaisė. Pradėkite daryti pratybas.

Visi kibo į darbą, tačiau aš nenuleidau akių nuo mokytojos. Jos kakta blizgėjo nuo prakaito lašelių. Ji atsisėdo ant kėdės ir ėmė trinti rankas viena į kitą.

Prisimerkiau.

- Galite eiti,-staiga tarė.

Žinoma, visi ėmė krautis daigtus ir po vieną mandagiai išėjo pro duris. Kai klasė jau buvo beveik tuščia, nuėjau prie susirūpinusios mokytojos.

- Minėjot kodą 12. Ką jis reiškia?-tyliai paklausiau.

Mokytoja sustingo. Atrodė, jog ji tuoj praras sąmonę. Ji pažvelgė į mane.

- Apsimesk, kad to negirdėjai, gerai?-tarė.

- Ką jis reiškia?-neatstojau.

Ji tik žvelgė į mane ir tyliai tarė:

- Išeik.

Kelias akimirkas pastovėjusi, pačiupau kuprinę nuo žemės ir išėjau iš klasės. Visą kelią iki valgyklos mąsčiau apie mokytoją. Jos perkreiptą baimės veidą po to, kai papasakojo apie įvykius iš 2150-ųjų.

Kad ir ko ji man nepasakoja, kodas 12 tikrai neturi teigiamos reikšmės.

Pasiekusi valgyklos duris įėjau ir patraukiau prie virėjos.

- Salotų,-tariau į mane žvelgiančiai virėjai.

Ji apsisuko ir paėmusi baltą indelį su salotomis padavė man.

- 55 centai,-tarė.

Padaviau jai pinigus ir nuėjau prie merginų, kurios jau sėdėjo prie stalo. Atsisėdau prie Tinos.

- Kur buvai?- paklausė ji.

- Kroviausi daigtus,-pamelavau ir šakute pabedžiau pomidorą.

Įsimečiau jį į burną.

- Merginos, girdėjot naują gandą?-staiga prabilo Tina.

- Kokį?-susidomėjo kitos.

- Visi šneka, kad po visų 'žudynių' aikštėje, kurios turėjo mus įbauginti, vis tiek atsirado kažkas, kas vakar bandė pabėgti!-ji įsimetė į burną mėtinį saldainį,- Žinoma, jo taip ir nesučiupo... Koks kvailys taip elgtųsi,-atsiduso ji,- Kiek teko girdėti, tai defensyvai atvyks ir į mokyklas. Esą mano, kad tai vieno iš mokinių darbas.

Užspringusi atsikosėjau. Pažvelgiau į Tiną.

- Jie vykdys patikrą ir mokykloje?-dar kartą paklausiau, nes vis dar negalėjau patikėti, ką girdėjau.

- Mhm,-palinksėjo ji,- Tikiuosi jie nepaskelbs garsiai vardo to vaikino, kurį aš nusižiūrėjau,-nusijuokė.

Nenorėdama sukelti įtarimo nusijuokiau. Mintyse kūriau planą, kaip išvengti patikros. Gal pavyktų išsmukti iš mokyklos nepastebėtai?

Laimei, vis dar turiu laiko.

Ačiū Dievui!