Kupolas

19

Man begalvojant priėjome automobilį. Įsėdau į jį.

- Galiu užvažiuoti paimti tavęs iš ryto?-paklausė nuvažiavęs nuo kalno.

- Tai nebūtina,-atsakiau.

- Tau reikia atsakyti tik taip arba ne,-patikslino ir nusišypsojo savo firmine šypsena.

Atsidusau.

-Ne,-teatsakiau.

Konoras trumpam žvilgtelėjo į mane ir vėl pasisuko į kelią.

-Bet nesuprask klaidingai,-stengiausi jį nuraminti,-Tiesiog nenoriu sukelti tau nepatogumų.

-Tu niekada man jų nesukelsi, Skarlet,-atsiduso.

-Gal kitą kartą,-pažvelgiau į jį.

Konoras tiesiog linktelėjo.

- Gali paleisti mane prie mokyklos. Grįšiu autobusu,-tariau jam, kai buvome netoliese mokymo įstaigos.

- Atrodo, kad manęs gėdyjies,-staiga tarė.

-Ne! Tikrai ne! Tiesiog tau nebūtina važiuoti į kitą miesto galą vien dėl manęs.

- O jei aš noriu važiuoti į kitą miesto galą vien dėl tavęs?-šyptelėjo puse lūpų.

Nusisukau į langą.

- Tuomet elkis kaip nori,-teatsakiau.

Pasakiau Konorui, kur važiuoti. Vaikinas sustojo prie mano namų. Atidariau duris ir išlipau. Jis pradarė langą.

-Rytoj septintą būsiu,-mirktelėjo viena akim ir šyptelėjęs nuvažiavo.

Atsidusau ir apsisukusi nuėjau į namus. Nusiaviau batus, pakabinau striukę į spintą ir laiptais užlipau į savo kambarį. Įžengusi į savo teritoriją, numečiau sunkią kuprinę ant žemės ir nukritau veidu ant lovos. Apsikabinau pagalvę ir žvelgiau į vieną tašką. Girdėjau iš Hanterio kambario sklindant muziką. Po kelių akimirkų ji nutilo. Ausis pasiekė žingsniai kolidoriuje. Netrukus kažkas pasibeldė į mano kambario duris, ir nesulaukęs leidimo įeiti įžengė vidun.

-Kur buvai?-išgirdau Hanterio balsą.

Net nežvilgtelėjau į jį. Pykau ant jo. Visų pirmą dėl to, kad pabėgo nuo manęs, kai išlipome iš autobuso. O antra- dėl pokalbio valgykloje. Jis kaltino mane, nors aš esu visiškai nekalta dėl to, kad esu kitokia.

-Įdomu, kodėl tau taip staiga parūpo kur aš buvau,-sulemenau,-Valgykloje sakei, kad per mane tau kyla pavojus. Nemanai, kad būtų pats laikas išeiti?

-Klausyk, Skarlet,-brolis priėjo ir pritūpė priešais mane,- Nenorėjau to pasakyti. Buvau sumišęs, nežinojau, kas vyksta. Nebežinojau, kaip tave apsaugoti,-žvelgė man į akis.

-Todėl bėrei viską, kas tik pasitaikė, kad mane įskaudintum?-nenusileidau.

-Nenorėjau tavęs skaudinti, Skarl. Juk žinai tai,-brolio akyse mačiau liūdesį ir gailestį.

Atsisėdau ant lovos ir toliau žvelgiau jam į akis.

-Kalbėjai tiesą. Kuo daugiau apie mane žinai, tuo didesniame pavojuje atsiduri. Aš nešu nelaimes, Hantai,-trūktelėjau pečiais,-Būtų geriausia, jei kurį laiką vengsim pokalbių.

-Jei reikės- žūsiu, kad slėpiau tave,-atsistojo priešais mane,-Bet niekada neatleisčiau sau, jei žūčiau gelbėdamas save. Visada būsiu šalia ir saugosiu tavo užnugarį. Juk tam ir yra reikalingi broliai, tiesa?-šyptelėjo.

Pažvelgiau į rudas Hanterio akis. Nusišypsojau.

-Tiesa,-atsakiau tyliai.

-Na, tai ar atleisi savo kvailam broliui?-ištiesė į mane rankas atsistodamas.

Papurčiau galvą ir šyptelėjau.

-Ką aš darysiu, jei tau neatleisiu,-numykiau ir atsistojusi apkabinau brolį.

____________________________________________________________________________________

Dar viena dalis! Pirmiausia ką noriu pasakyti, tai DIDELIS ačiū toms, kurios išreiškė savo nuomonę praeitoje dalyje! Ir noriu pasakyti, kad Konoras kol kas tikrai vietoje, jis nepamaišys kuriant toliau :) :D Jei įdomu, tai jis netgi bus svarbus kitose dalyse. Bet kokiu tikslu- atskleisti negaliu :P Tiesiog pasakau, kad Konorui numatyta "įdomi vieta" (jei taip galima sakyti) kitose dalyse, kaip ir istorijos herojei Skarlet ^.^

Labai ačiū visiems už VOTE, komentarus!

Tikiuosi ši dalis Jums patiks!

-Gabija