Kupolas

59

Sonata pažvelgė į laikrodį ant savo riešo.

-Jau beveik devynios,-tarė,- Greitai giedosim savo himną. Taip darom kaskart pasirodžius naujiems atvykėliams, per šventes ir kuomet vyksta susitikimai.

-Turit savo himną?-nustebau.

-Mona jį sukūrė,-linktelėjo.

-Mona?-prisimerkiau.

-Ji atsakinga už kairįjį korpusą,-paaiškino.

-O kas atsakingas už dešinįjį?-pasmalsavau.

Sonata tik plačiai šyptelėjo.

-Aš,-atsakė.

-Tikrai?!-nusistebėjau.

-Taip,-susigėdo. Tuomet atsisuko į mane,-Šaunu, tiesa? Mes abi- geriausios draugės ir dar vadės. Tik tu,-sustojo ir žvelgė man į akis,- Tu, brangioji, pasiekei daug daugiau. Pabėgai ir dar išvedei kitus, kas dar niekam nebuvo pavykę!

-O tu suradai paklydusius,-nusišypsojau.

-Tu stipri, Skarlet,-tarė po minutės tylos,-Mums tavęs ir reikėjo,-suskambo graži, rami muzika. Sonata pasisuko į tą pusę, iš kurios sklido melodija,-Man reikia prisijungti prie vadų. O tu įsimaišyk į grupę. Vėliau susitiksim,-šyptelėjo ir nuskubėjo prie laiptų.

Nužingsniavau į salę. Ji buvo erdvi, šviesių spalvų patalpa. Kėdžių niekur nesimatė. Tikriausiai teks stovėti... Priekyje salės, šiek tiek aukščiau nuo žemės, buvo maža scena. Prie jos krašto stovėjo mikrofonas. Nulipau laiptais žemyn ir sustojau prie jau susirinkusių kelių žmonių. Netrukus į salę suplūdo visi gyventojai. Tarp jų ir mano žmonės. Tarpduryje išvydau Tristaną su Adamu. Pamojau jam, kad ateitų. Brolis, pamatęs kur stoviu, atėjo.

-Sveika,-sustojo šalia.

Adamas atsistojo iš kitos pusės, prie manęs.

-Tai himno žodžiai,-priešais mane sustojusi jauna mergina.

Jos plaukai buvo nudažyti šviesiai mėlyna spalva ir nukirpti trumpai. Merginos rankas puošė kelios tatuiruotės. Ji laikė ištiesusi lankstinuką su, kaip supratau, himno žodžiais.

-Ačiū,-padėkojau ir paėmiau lapą.

Tristanas taip pat. Merginai nuėjus pažvelgiau į lape parašytus žodžius. Jie buvo išspausdinti dviejomis kalbomis, taigi bent supratau himno žodžių reikšmę.

-Startí (pradėkime),-tarė ant mažosios scenos atsistojęs Metju.

Iš dešinės jam atsistojo Sonata, o iš kairės- senyva moteriškė, baltais it sniegas plaukais. Ji, kaip spėjau, buvo Mona.

Vadai sustojo priešais, sukryžiavo rankas už nugaros ir paleido muziką. Ji buvo rami, šiek tiek liūdna, bet graži. Netrukus visi ėmė dainuoti šios būstinės kalba. Suskubusi pažvelgiau į lapą ir prisijungiau prie jų.

Kun ta mei (Tu pasakyk)
Osái na vy? (Ar prisimeni dar mus?)
Brūk sonkliára (Tuos atstumtuosius)
Son kon lia dy. (Paliktus vienus numirt)

Lifliu sterì (Gyvenam čia)
Onliù kondèi. (Vienui vieni.)
Ta mei, son túki (Pasakyk, bent tyliai)
Osái zon na vy? (Ar dar mus meni?)

Kun ta mei (Tu pasakyk)
Osái na vy? (Ar prisimeni dar mus?)
Brūk sonkliára (Tuos atstumtuosius)
Son kon lia dy. (Paliktus vienus numirt)

Onsù na vy (Prisiminki mus)
Nai meho songjù. (Nes mes ateisim.)
Ai mah sonkliára (Ir mūsų atstumtaisiais)
Zun nàimì. (Jau nebevadinsit)