Kupolas

16

Konoras tik nusišypsojo ir taręs „pasisaugok" nubėgo. Dar plačiau šyptelėjau ir apsisukusi nužingsniavau prie kabineto. Jame jau sėdėjo mano klasiokai. Visi, įskaitant ir mokytoją, sužiuro į mane. Pažvelgiau į mokytoją ir atitraukusi džemperio rankovę parodžiau jai.

-Bėgdama nukritau ant stiklo šukių ir susižeidžiau. Seselė sutvarstė ranką, todėl ir pavėlavau,-pasiteisinau melu.

Mokytoja įtariai peržvelgė mano sutvarstytą riešą ir tyliai tarė:

-Sėsk į vietą, Lefingvel.

Perlipusi per ant žemės numestas klasiokų kuprines atsisėdau į vietą. Tina jau buvo išėmusi iš mano kuprinės vadovėlį ir padėjusi jį ant stalo. Ji kažką rašė.

-Lefingvel, atsiversk vadovėlio šimtas penktą puslapį ir į lapelį atsakyk į klausimus. Tai kontrolinis, tikiuosi nepamiršai,-pažvelgė į mane pro akinių viršų.

-Žinoma, ne, ponia Marbel.

Išplėšusi lapelį iš sąsiuvinio, atsiverčiau nurodytą puslapį ir ėmiau atsakinėti į pirmąjį klausimą.

„Koks kalnas yra pietinėje kupolo dalyje?"

Prisimerkiau. Man nespėjus paklausti Tinos atsakymo, ji savo sąsiuvinio kampe užrašė:

„1. Kalaimanas"

Pavarčiau akis. Proseneliai tikrai nesivargino rinkdami pavadinimą kalnui... Kam sukti galvą naujam pavadinimui, jei galima pavadinti taip pat, kaip ir miestą?

Štai kokia logika jie vadovavosi...

Į kitus klausimus atsakiau nesunkiai. Nežinau, ar teisingai, bet bent jau atsakiau be niekieno pagalbos.

Mokytoja paleido visus likus kelioms minutėms iki skambučio. Nuėjau iki spintelės pasiimti striukę.

-Kur slėpeisi?-išgirdau Rouzę tyliai klausiant.

Uždariau spintelės dureles ir užrakinusi pažvelgiau į merginą. Pradėjau rengtis striukę.

-Man padėjo,-atsakiau ir užsisegiau ją.

-Kas?-prisimerkė.

Pažvelgiau jai į akis ir nusišypsojau.

-Vaikinas. Jis vardu Konoras. Vakar čia persikraustė kartu su mama.

-Papasakojai jam, kokia esi?-išsigando.

-Ne,-tyliai nusijuokiau ir užsimečiau kuprinę ant pečių. Ėjome prie išėjimo,-Kai tu išėjai, išgirdau defensyvus ir ėmiau bėgti nuo jų. Nežiūrėjau į priekį ir atsitrenkiau į jį. Pamatęs mano švytinčią ranką, Konoras mane paslėpė ir nuviliojo defensyvus į kitą pusę,-aiškinau draugei.

-Kažkodėl atrodo, kad išsigalvoji,-nepatikėjo.

Pravėriau duris ir išėjom į kiemą. Išgirdau pyptelint automobilio signalą. Maniau, kad tai defensyvai, bet atsisukusi pamačiau automobilyje, prie vairo, sėdintį Konorą. Jis pamojavo man.

-Pavežti?-paklausė ir nusišypsojo.

Pažvelgiau į Rouzę.

-Vis dar manai, kad išsigalvoju?-pakilojau antakius ir nubėgau iki automobilio.

____________________________________________________________________________________

Noriu labai padėkoti visiems kas skaito, spaudžia vote ir svarbiausia- komentuoja! Ačiū, ačiū, ačiū, brangieji!!! <3

Xoxo,

Gabija