Kupolas

32

Jutau, kaip užpuolikas pradėjo raustis kišenėje. Išsigandusi ėmiau priešintis. Bandžiau ištrūkti iš jo gniaužtų.

-Liaukis priešintis!-tarė tyliai.

Bet nesilioviau. Dariau staigius judesius, kas tik dar labiau sustiprino skausmą šone. Tačiau ištrūkti nepavyko.

-Skarlet, tai aš!-staiga apsuko mane, lyg būčiau galėjusi įžiūrėti vaikino bruožus,-Tai aš, Hanteris,-tarė tyliai ir lėtai patraukė ranką nuo mano burnos.

-Hantai?-žvelgiau į tamsą, bandydama įsivaizduoti, kad žiūriu broliui į akis.-Ką čia veiki? Juk liepiau likti namuose!-supykau.

Hanteris pirmą kartą man pasipriešino. Jis nepaklausė mano nurodymo ir išėjo manęs ieškoti.

-Išėjimas ten,-pakeitė pokalbio temą ir, suradęs mano ranką, pradėjo tempti pirmyn. Laisvąja ranka laikiausi susiėmusi už šono. Po kelių, ar netgi keliolikos minučių sugebėjau įžvelgti Hanterio kūno kontūrus. Išvydau mažą angą tunelio sienoje. Prie jos Hantas ir pasuko.

-Lipk,-paragino nukėlęs dangtį.

Nieko nelaikusi įlindau į vidų ir ropojau pirmyn. Priešais save išvydau išėjimą. Išspyriau groteles kojomis ir nukritau ant šaltos žemės. Giliai, sunkiai ir su skausmu kvėpavau. Hanteris atsistojo šalia. Tuomet pritūpė ir pirštais palietė kraujuojantį mano šoną. Tuomet lėtai ir atsargiai pakėlė marškinėlius. Žvelgė į žaizdą, iš kurios sunkėsi kraujas.

-Turime skubiai vykti pas gydytoją,-tarė,-Tau gali būti kraujo užkrėtimas.

-Ne,-paprieštaravau ir iš skausmo atsidusau.-Pas gydytojus rodytis negaliu. Gali kilti įtarimas, kad arba dariau kažką neleistino, arba mane sužeidė šeimos žmogus.

-Turi kitų minčių?-paklausė taip, lyg būčiau pasakiusi didelę kvailystę.

-Girdėjau, kad Džordžas nori studijuoti mediciną,-prabilau.

-Ne,-skubiai paprieštaravo brolis, mane pertraukdamas.

-Būčiau jam pirmasis iššūkis.

-Skarlet, neleisiu neprofesionalui operuoti tavęs!-suriko įniršęs.

-Nereikia operuoti,-tankiai kvėpavau,-Tik užsiūti žaizdą ir ją dezinfekuoti.

-Skarlet,-Hanteris žvelgė į mane ir bandė žvilgsniu priversti atsisakyti šio plano.

-Leisk jam pabandyti, arba leisk man negyvai nukraujuoti,-žiūrėjau į rudas brolio akis.

Staiga danguje įsijungė žvaigždės. Žvelgiau į jas.

-Nei už ką,-sumurmėjo jis ir pakėlė mane nuo žemės.

Hanteris nešė mane lyg jaunikis jaunają per vestuves. Visą kelią iki namų tylėjom. Stebėjau žvaigždes, apšvietusias tamsias gatves, kuriomis ėjome. Tikėjausi, kad Džordžas vis dar saugojo kameras. Nes jei ne-kažkur mūsų jau laukia defensyvai.