Kupolas

49

Nieko nelaukusi įsiveržiau į priekį ir šūktelėjau:

-Nagi, paskubėkim!

Bėgom ilgais kolidoriais link pagrindinių durų, vedusių į kiemą. Pribėgusi jas, nulenkiau rankeną ir visi išbėgom laukan. Oras buvo gerokai pravėsęs, o lauke vis dar buvo tamsu.

-Nepasimeskit!-sušukau.

Kelio iki vartų buvo nedaug, taigi greitai juos pasiekėme. Staiga sustojau ir sugriebiau savo kišenes. Pasisukau į savo žmones, kurie laukė, ką pasakysiu.

-Kortelė. Hanteris ją turėjo,-vos tarus jo vardą iškart užmaugė gerklę. Tikriausiai niekada nebebūsiu kokia buvau. Nuolatos prisiminsiu Hanterį ir akimirką, kuomet Alevein man skirta kulka perskrodė jo krūtinę. Kuomet jis suklupo ties mano kojomis ir kš paskutiniųjų stengėsi išlikti.

-Imk mano,-išgirdau Konoro balsą.

Jis išėjo iš minios ir nedrąsiai ištiesė man kortelę. Dvejojau, ar ją paimti. O jei tai dar vieni spąstai?

-Klausyk, jei nepasitiki manimi- leisk eiti pirmam. Įrodysiu, kad esu jūsų pusėje.

-Aš čia vadė,-tariau tyliai ir griežtai. Tikrai nemaniau, kad kada nors tai pasakysiu,-Ir tik aš galiu pasiaukoti dėl savo žmonių,-čiupau kortelę iš vaikino rankų ir nulėkiau prie vartų. Juose buvo įmontuota lentelė, kurioje, kaip supratau, reikėjo atžymėti kortelę. Tą ir padariau. Nieko nelaukusi pridėjau kortelės kodą prie mėlyno langelio. Pasigirdo pyptelėjimas, tuomet atsidarė ir patys vartai. Jiems lėtai besiveriant, į mus plūdo smėlio ir žemių gūsis. Prisimerkiau, kad išvengčiau patekimo į akis. Vartams beveik prasivėrus atsisukau į savo žmones ir sušukau:

-Į rytojų!

Jie visi garsiai sušuko ir ėmė bėgti į išorę. Laukiau, kol kiekvienas pasiekė išorę. Tuomet nuėjau prie Konoro, stovėjusio netoliese.

-Klausyk,-tariau tyliai, bet piktai,-Jei ir šį kartą mus įduosi, jei kitoje pusėje mūsų jau laukia defensyvai,-akimirkai nutilau,-Užmušiu tave,-tariau ir nubėgau pas savus.

Konoras akimirką pastovėjo ir atbėgo man iš paskos.

Pasiekusi išorę sustingau. Įsostebeilijau į juodą dangų. Jame mirgėjo tūkstančiai mažyčių taškelių. Jie mirguliavo, o ilgai įsižiūrėjus atrodė, kad artėja.

-Kur eisim dabar?-išgirdau merginos balsą iš minios.

-Mes seksim ją,-prie manęs priėjo Tristanas ir pirštu bedė į patį didžiausią ir ryškiausią taškelį danguje.

-Tai žvaigždė?-paklausiau ir pasisukau į brolį.

Jis žvelgė į ją ir šypsojosi.

-Taip,-atsakė.

-Jos kitokios... Kitokios nei kupole,-atsakiau žvelgdama į kiekvieną dangaus šviesulį.

-Nes jos tikros, Skarlet,-atsisuko į mane ir šyptelėjo,-O tai reiškia, kad mums pavyko. Tau pavyko,-nusišypsojo ir apkabino mane,-Tau pavyko,-sušnabždėjo.

Širdyje šokinėjau iš džiaugsmo. Norėjau šaukti, klykti, bet likau stovėti vietoje, apglėbusi Tristaną. Nesijaučiau laiminga. Net nesijaučiau pilnai atlikusi pareigą.

Nes Hanterio nėra šalia.

_______________________________
Nauja dalis! Na, ir kaip gi Jums ji? 😁 labai lauksiu tokių pat nuostabių ir priverčiančių nusišypsoti Jūsų nuomonių!!!

-Gabija