Kupolas

34

Pramerkiau akis ir apsidairiau. Kaip tik tuo metu į kambarį įėjo Hanteris. Jo veide švytėjo šypsena. Uždaręs duris jis priėjo prie manęs.

-Labas rytas,-atsisėdo ant lovos krašto ir žvelgė į mane,-Kaip jautiesi?

-Geriau nei vakar,-atsakiau ir silpnai nusijuokiau.

-Už kelių minučių atvažiuos mokyklos autobusas. Bet jei nori, šiandien gali pailsėti.

-Ne, eisiu,-atsakiau ir atsisėdau ant lovos.

Šoną vis dar maudė, taigi sukandau dantis ir išlipau iš lovos. Pažvelgiau į šoną, kuris buvo užklyjuotas pleistru. Pro jį prasisunkė šiek tiek kraujo. Patraukiau marškinėlius žemyn ir pažvelgiau į brolį.

-Einam?-paklausiau.

-Taip,-jis pašoko nuo lovos ir nuėjęs atidarė duris.

Šiek tiek šlubuodama išėjau iš kambario. Prie laukujės durų stovėjo Džordžas. Rankose jis laikė tris obuolius ir buteliuką vandens. Pamačiusi jį nusišypsojau.

-Gerai atlikai darbą, Džo,-tariau,-Aš gyva,-nusijuokiau.

-Tokios merginos kaip tu pačios nugali mirtį,-nusišypsojo.

-Tikriausiai vakar nespėjau padėkoti. Ačiū, Džordžai. Ačiū už palaikymą ir išgelbėtą gyvybę,-priėjau ir apkabinau vaikinuką.

-Tai tau reikia dėkoti, kad aukojiesi dėl savo žmonių,-tarė tyliai.

Nusišypsojau ir atsitraukiau nuo jo. Džordžas ištiesė obuolį ir buteliuką su vandeniu.

-Tikriausiai išalkai.

-Dar ir kaip,-nusijuokiau ir paėmiau pusryčius,-Ačiū.

Džordžas numetė kitą obuolį šalia stovėjusiam Hanteriui ir pradarė duris. Nušlubčiojau prie gatvės ir laukiau autobuso. Prie manęs priėjo Hanteris. Netrukus pasirodė ir autobusas. Prasivėrus durims įlipau į vidų. Pačiame autobuso gale sėdėjo Tristanas. Pamatęs mane jis pašoko ir pribėgęs apkabino.

-Tu gyva...-sušnabždėjo.

-Tristanai, man skauda,-tariau ir brolis atsitraukė.

-Susižeidei?-prisimerkė.

-Šiek tiek,-šyptelėjau ir paraginau jį eiti atsisėsti, nes vairuotojas jau norėjo važiuoti.

Atsisėdom pačiame autobuso gale, kad galėtume kalbėtis.

-Tristanai, aš turiu tavęs kai ko paprašyti,-tariau jam. Brolis pasisuko į mane ir laukė, kol kažką pasakysiu,-Tristanai, bėk kartu su mumis,-tariau tyliai.

Tai išgirdęs Tristanas nusuko galvą į langą.

-Tristanai,mums gali pavykti. Aš turiu viską, ką ir planavau turėti,-suėmiau brolį už rankos,-Prašau, vyk kartu.

-Nepaliksiu tėvų,-pasisuko į mane.-Ir Rouzės.

-Rouzė su manimi,-tariau.

-Ką?-prisimerkė,-Rouzė bėgs su tavimi?

Linktelėjau.

-Ir keli tavo klasiokai. Bei dar keliasdešimt mokinių iš mokyklos.

Jis nepatenkintas nusisuko ir atsiduso.

-Tristanai, prašau. Be tavęs nebėgsiu. Nepaliksiu tavęs čia.

-Bet teks,-sumurmėjo.

-Nagi. Mums pavyks. Turiu ir kortelę, ir informacijos.

-Pakalbėsim apie tai vėliau,-atsisuko į mane, nenorom šyptelėjo ir atsistojo.

Nė nepastebėjau, kad jau buvome prie mokyklos. Atsistojau ir nušlubavau prie durų. Prie jų laukė Tina. Pamačiusi mane nustebo. Nulipau laipteliais ir priėjusi apkabinau ją.

-Nemaniau, kad ateisi,-tarė,-Kaip jautiesi?

-Geriau. Kur kas geriau,-sukikenau.

-Tavo žmonės nerimavo. Turėsim susitikti po pamokų šokių salėje, gerai?-paklausė.

Palinksėjau.

-Eime į klasę,-paragino,-Tau reikia kuo mažiau krūvio.

Sutikau su Tinos mintimi ir nuėjom į mokyklos vidų.

-Man reikia pasiimti knygas,-tariau ir išsiėmiau iš kišenės raktą.

-Eik į klasę,-mergina paėmė iš manęs raktą,-Atnešiu,-mirktelėjo viena akimi ir nuskubėjo paimti mano knygų.

Atsidususi lėtai nužingsniavau į klasę.

-Skarlet!-išgirdau kažką šaukiant mano vardą.

Pasisukau į šoną. Prie manęs pribėgo Rouzė su Kajum bei Reinu. Rouzė atsargiai mane apkabino.

-Ar vakar tau pavyko?-tyliai paklausė Kajus, priėjęs arčiau.

Rouzė atsitraukė ir laukė atsakymo. Šyptelėjau ir linktelėjau. Jų veidus nuplieskė plati šypsena.

-O kas toliau?

Pažvelgiau į trijulę.

-Būkit pasiruošę. Bėgsim tuomet, kai baigsiu prikalbinti du paskutinius žmones,-žvilgtelėjau į Rouzę, taip duodama jai suprasti, kad kalbu apie Tristaną.

Ji tai supratusi nuleido žvilgsnį į žemę. Ji supranta, kad Tristaną perkalbėti bus sunku.

-Perduok likusiems, kad po pamokų renkamės šokių salėje,-įsakiau Reinui.

Vaikinas linktelėjo ir abu su Kajumi grįžo į suolą. Rouzė palydėjo mane į suolą ir atsisėdo šalia.

-Juk supranti, kad Tristaną perkalbėti vykti kartu yra tas pats, kas mėginti šunį išmokyti kalbėti,-sumurmėjo ji, bet ne iš pykčio, bet iš nusivylimo.

-Jei bandysiu jį perkalbėti aš-jis nesutiks. Bet jei pabandysi tu,-paėmiau draugę už rankos ir ji pasisuko į mane,-Jis gali sutikti.

-Tai ką įsakysi...vade?-paklausė.

-Rouz, aš ne vadė. Aš Skarlet,-lėtai papurčiau galvą.

-Jau nebe,-tyliai tarė ir atsistojusi nuėjo į savo vietą.

_______________________________

Ačiū, kad skaitėt šia dalį ir, kad išvis skaitot šią istoriją!!! ❤

Labai malonu sulaukt tokių tobulų nuomonių, kurias gavau pastaruoju metu! Tai tikrai priverčia kurti toliau!!! 💕💕

Tikiuosi sulaukti nuomonių ir už šią dalį! 😊

Dalis pasistengsiu kelti kasdien, tačiau gali pasitaikyti dienų, kuomet įkelsiu rečiau :)

-Gabija