Kupolas

56

SKARLET MOTINOS POZICIJA

Tingiai išlipau iš lovos. Pasisukau į vis dar miegantį Henrį.

-Kelkis,-patapšnojau jam per nugarą,-Padarysiu kavos,-nusižiovaujau ir išsiropščiau iš lovos.

Apsivilkau chalatą ir išėjau pro duris.

-Hanteri, Trisai, Skarlet, kelkitės!-sušukau vaikams.

Įprastai Skarlet būna nubudusi pirmoji ir vargsta su savo lęšiais. Priėjau jos kambario duris ir pravėriau jas. Skarlet lova buvo tvarkingai paklota. Nužingsniavau į jos vonią.

-Rytoj užsakysiu tau naujus lęš--

Nepabaigiau sakinio, nes dukros ten nebuvo. Nuėjau prie jos lovos. Apsidairiau. Mano akys užkliuvo už ant stalo gulinčio balto popieriaus lapo. Nuėjusi paėmiau jį.

-Mama ir tėti,-ėmiau skaityti,- Žinau, kad keista, nubudus anksti ryte nerasti mūsų visų namuose... Esame keturiasdešimt šeši ir mūsų tikslas- pabėgimas... Ne..-užsiėmiau už veido ir numečiau laišką ant žemės,-Ne!-sušukau ir apsipyliau ašaromis.

Į kambarį įlėkė Henris.

-Kas nutiko?-sunerimo jis ir pribėgo prie nanęs.

-Vaikai.. Mano vaikai...-verkiau.

-Rometa!-sušuko Henris ir suėmė mane už pečių,-Kas nutiko vaikams?

-Jie pabėgo...

-Surasim juos,-nuramino mane.

-Ne, Henri. Jie pabėgo iš kupolo,-žvelgiau į vyrą paklaikusiomis akimis.

Jis ruošėsi man kažką sakyti, bet jį pertraukė durų skambutis.

-Gal tai jie,-tariau ir nubėgau prie durų.

Henris bėgo iš paskos. Skubiai pravėriau duris ir sustingau. Bijojau net pajudėti. Už jų stovėjo Ema Alevein su savo sargyba.

-Valdove,-nusilenkiau jai.

-Mums reikia pakalbėti, ponai Lefingvel,-tarė ji ir įžengė pro duris vidun, taip patraukdama mane iš kelio.

Moteris nušlubčiojo iki svetainės ir liepė mus atsisėsti. Sargybiniai, ėję iš paskos, kažką tempė paskui save.

-Esu čia dėl jūsų vaikų,-tarė Alevein. Susigraudinau,-Jų poelgis sugriovė mano taisyklę. Jūsų dukra, Skarlet, ji nevaldoma. Išžudžiusi tris mano geriausius apsauginius paspruko pro vartus. Perviliojo geriausią likusį mano defensyvą į savo pusę!-suriko ji,-Bet ne visiems iš jų pavyko pasiekti pabaigą,-piktai šyptelėjo. Žinojau, kad tai nieko gero nežada,-Atvežiau tai, kas priklauso jums,-tarė ji ir defensyvai atidengė ilgai slėptą daiktą.

Maniau, kad širdis sustos tą pačią akimirką. Dėžėje, kurią jie parodė, gulėjo Hanteris. Pribėgau prie jo ir priklaupiau.

-Ne!-suklykiau iš skausmo. Paliečiau atšalusi sūnaus veidą.-Hanteri... Hanteri,-kūkčiojau.

Henris taip pat.

-Suteiksiu garbę nutraukdama jūsų skausmą,-staiga prabilo Alevein. Atsisukau į ją. Moteris laikė nutaikytą į mus ginklą,-Gailėkitės, kad užauginot tokius vaikus,-tarė ji.

-Niekada,-staiga tarė Henris ir sugniaužė mano ranką,-Dar niekada taip nesididžiavau savo vaikais. Vis dėlto jiems pavyko pasprukti. Tu nesulaikei jų, Alevein. Gėdykis,-šyptelėjo pro ašaras.

Daugiau nieko nebemačiau.

Nes paleista kulka užgęsino mano vis dar plakusią širdį.

__________________________________

Buvo prašimas, kad parašyčiau tai, kas vyko jų namuose, kai Skarlet paspruko. Tai vat. Sulaukėt 😄 Lauksiu nuomonių 😊 Dalis nėra įdomi, pripažįstu, bet pasistengsiu sudominti su kitomis dalimis 😊

-Gabija