Kupolas

17

Pradariau duris ir įsėdau į vidų. Ėmiau dairytis aplink. Automobilis buvo įsigėręs vyriškų kvepalų kvapo. Salonas buvo odinis, juodas. Gale- tamsinti langai.

-Ji tavo?-paklausiau vis dar dairydamasi aplink.

-Mano,-nusišypsojo ir pajudėjom.

Tvirtai įsikibau į sėdynę.

-Nurimk,-nusijuokė,- Po tavo alkūne yra juodas mygtukas. Paspausk jį.

Pakėlusi ranką suradau minėtą mygtuką ir spustelėjau jį. Mane apjuosė juodas diržas. Nusišypsojau. Šiame automobilyje daugiau stebuklų nei išorėje!

Kalaimane (tai mano miesto pavadinimas) automobilius turi tik defensyvai, Alevein ir turtingesnių luomų atstovai. Visiems kitiems buvo uždrausta važinėtis. Žinoma, visame mieste veikė traukinių ir autobusų stotys, kurie nuveždavo iš vieno kupolo krašto į kitą. Taigi Konoras arba defensyvas (nors tuo netikiu), arba jo tėvai tikrai pasiturintys.

-Nori apsukti ratą aplink miestą?-paklausė.

-Užtruksim visą dieną,-nusijuokiau,-Bet su mielu noru vyksiu,-pasisukau į Konorą.

Konoras perjungė bėgį ir įvažiavo į pagrindinį kelią, kuriame tebuvo vos trys autobusai.

-Na, tai papasakok apie save,- tarė.

-Net nežinau nuo ko pradėti,-nuleidau galvą.

-Tavo pomėgiai, popamokinė veikla...-nutęsė jis.

-Ką gi,-atsidusau ir įsitaisiau patogiau,- Jau šešiolika metų gyvenu šiame pasaulyje, turiu jaunesnį ir vyresnį brolius- Hanterį ir Tristaną. Mama dirba pedagoge netoliese veikiančiame vaikų darželyje. Tėtis elektrikas. Laisvalaikį praleisdavau su pusbroliu Kailu...-nuleidau galvą ir trūktelėjau pečiais,-O dabar teks galvoti naują veiklą...

-Kodėl?-trumpam pasuko galvą į mane ir vėl pažvelgė į kelią.

-Nes Alevein jį nužudė,-sušnabždėjau.

Konoras suėmė mano ranką ir stipriai ją suspaudė.

-Galbūt nuo šiol laisvalaikį praleisime kartu, a?-nusišypsojo.

-Galbūt,-vos sulaikiau šypseną.

-Kada nors buvai Kalaimane? Turiu omeny kalną,-sukikeno.

-Ne,-nusišypsojau,- Tėvai niekada nenorėjo manęs ten leisti. Jie sakydavo, kad tas pusė priklauso kitiems.

-Na, šiandien sugriausim tavo tėvų nusistatymus,-trumpam pasisuko į mane ir vėl žvelgė į kelią.

Paleidęs mano ranką jis perjungė bėgį.

-Manęs pasiges,-tariau prisiminusi, kad nepranešiau nei broliams, nei Rouzei, kur išvykstu.

-Mes greitai grįšim,- nuramino.-Kalnas netoli. Noriu tau kai ką parodyti,-nusišypsojo ir stipriau paspaudė greičio pedalą.

-Ką?-susmalsavau ir pasisukau į Konorą.

Jis plačiai nusišypsojo.

-Pamatysi,-teatsakė.

Žvelgiau į kelią. Pravažiavome didelį ženklą „Iki kalno 1km". Ėmiau dairytis pro langą. Aplinka vis gražėjo, atsirasdavo vis daugiau vandens telkinių. Savojoje pusėje turėjom vos vieną, taigi čia man jų atrodė begalo daug. Netoliese matėsi kalnas. Siauru keliu užvažiavome į jo viršūnę ir sustojome ten įrengtoje aikštelėje autobusams. Pradariau dureles ir išlipau. Nubėgau prie pat krašto. Žvelgiau į tolį.

-Gražu, tiesa?-Konoras artėjo prie manęs,rankas susikišęs į kišenes.

Jam buvus šalia, trumpam pasisukau į jį ir vėl įsmeigiau akis į vaizdą nuo kalno.

-Nepakartojama,- tyliai atsakiau.

Konoras atsisėdo ant suolo, buvusio vos per kelis metrus nuo mūsų ir pakvietė prisėsti ir mane.

-Papasakok apie save plačiau,-prabilo, nutraukdamas tylą.

Nenoromis nutraukiau žvilgsnį nuo kraštovaizdžio ir susikoncentravau į Konorą.

-Net nežinau ką,-sukikenau.-Bet leidžiu pradėti tau,-pažvelgiau į jo rudas akis.

Konoras šyptelėjo ir nuleido žvilgsnį.

-Ką gi,-sumurmėjo ir pažvelgė į mane,- Su mama persikrausčiau čia, nes ji manė, kad šioje pusėje man nesaugu. Nors taip nebuvo. Čia turėjau draugų...-pažvelgė į tolį,- Turėjau gyvenimą, kokio visada norėjau,- tuomet vėl pažvelgė į mane,- Bet mamos žodis buvo galutinis. Kai persikraustėme čia, maniau, kad nepritapsiu. Nenorėjau lankyti naujos mokyklos, nes maniau, kad naujokai čia smerkiami. Tačiau...-nuleido žvilgsnį į žemę ir šyptelėjo,- Mano nuomonė pasikeitė,-vėl žvilgtelėjo į mane,- kai sutikau tave.

Jutau, kaip nurausta skruostai. Nuleidau žvilgsnį į žemę, bandydama išvengti jo žvilgsnio.

-Skarlet,-paėmė mane už rankos. Prisiverčiau pažvelgti į jį,- Ačiū. Ačiū, kad esi čia. Su manimi. Tai man daug ką reiškia,-draugiškai nusišypsojo.

Nuryjau susikaupusias seiles ir šyptelėjusi atsakiau:

-Man taip pat.

__________________________________________________________________________________

Taigi, atsirado jau daugiau istorijos dalių, o su jomis ir daugiau Jūsų vote bei komentarų, kas BEGALO mane džiugina ^^ Kadangi istorija sulaukia dėmesio, taigi norėčiau paklausti, ką vis dėlto manot apie ją? :) Man, asmeniškai, ją kurti labai įdomu (kaip ir "Nes jo aureolę prilaiko ragai"). Bet norėčiau sužinoti ir Jūsų nuomonę. Galbūt kažką darau ne taip? Gal norėtumėt kažko kitokio? Kažkas nepatiko? O gal atvirkščiai- patiko ir norit dar? Drąsiai išsakykit savo mintis komentaruose!!

Ačiū labai!!

-Gabija