Kupolas

42

Grįžusi į namus nusiaviau batus ir nužingsniavau į svetainę.

-Skarlet, ten tu?-išgirdau Hanterio balsą iš virtuvės, taigi patraukiau ten.

-Aš,-atsakiau ir įžengiau į virtuvę.

Išvydau tai, ko maniau, kad niekada nepamatysiu. Prie stalo daržoves pjaustė Hanteris, o netoli viryklės sukosi Tristanas. Pamatęs mane jis šyptelėjo ir atsisukęs paėmė nuo stalo vynuogę.

-Keistas vaizdelis, ar ne?-sukikeno Tristanas, man ilgai nieko nepasakius.

-Na, pripažinsiu,-atsisėdau ant kėdės,-Ne kasdien pamatysi tokį vaizdelį,-sukikenau,-Kokia proga visą tai?-pasisukau į Hanterį.

-Gavom tavo signalą,-pažvelgė į Tristaną,-Taigi žinom, kad naktį jau spruksim. Norėjom atsisveikinti su tėvais,-trūktelėjo pečiais Hanteris.

Nuleidau žvilgsnį į žemę. Buvau tokia užsiėmusi pabėgimo planu, jog užmiršau tėvus. Užmiršau paprašyti jų vykti kartu.

-Gal derėtų paklausti ir jų?-pažvelgiau į brolius.

-Ne,-Tristanas šiek tiek šyptelėjo,-Jiems nereikia to žinoti.

-Galbūt jie vyktų kartu?-nepasidaviau.

-Jie ne tokie, juk supranti tai,-Tristanas nusisuko ir grįžo prie maisto ruošimo,-Bet aš žinau, kad jie tavimi didžiuotųsi,-pasuko galvą į mane ir šyptelėjo.

Atsakiau jam šypsniu ir nieko nebesakiusi žvelgiau į tašką ant grindų.

*

-Išplausiu,-tariau, paėmusi iš mamos nešvarias lėkštes.

Nunešiau ir įdėjau jas į kriauklę. Atsukau šiltą vandenį. Kol ploviau, Tristanas stovėjo prie manęs ir su rankšluosčiu rankose laukė šlapių indų.

-Tu ir vėl sukčiavai!-girdėjau skardų tėčio juoką.

Jie visi trys-mama, Hanteris ir tėtis- žaidė kortomis.

-Teks pripažinti, tėti, kad aš geriausias žaidėjas!-nusijuokė Hanteris.

-Nepasiduok, Henri!-skatino tėtį mama.

Nusišypsojom.

-Liko kelios valandos,-tariau broliui.

-Taip...-atsidusęs įdėjo nusausintą lėkštę į lentyną.

-Nepersigalvojai?-pasisukau į jį.

-Ne,-atsakė ir žvilgtelėjo į mane.-O tu?

-Panašu, kad persigalvojau?-pakėliau vieną antakį.

-Nelabai,-tyliai nusijuokėm.

Baigiau plauti paskutinę lėkštę ir padavusi ją Tristanui užsukau čiaupą. Kol šluosčiausi rankas, žvelgiau į tėvus. Į tamsius mamos plaukus, krentančius tėčiui per petį. Jos gležnas rankas, švelniai ir silpnai apsivijusias tvirtą tėčio krūtinę. Akinamo baltumo šypseną ir modelio figūrą. Tuomet akimis perėjau prie tėčio. Žavingo vyriškio, kurio veidas rodė akivaizdų nuovargį, bet širdis neleido nesidžiaugti sūnumi. Kiek pamenu, tėtis nuo pat vaikystės būdavo šalia. Mama dažnai dirbdavo, taigi tėtis perimdavo jos pareigas namuose.
Jutau, kaip po truputį susigraudinu.

-Aš taip jų pasiilgsiu,-sušnabždėjau Tristanui, kai jis padėjo paskutinę lėkštę.

-Mes visi jų pasiilgsim,-prabilo tyliai ir, kelis kartus pastuksenęs man per petį, nuėjo prisijungti prie kompanijos. Aš padariau tą patį.

-Jau vėlu,-nusižiovavo tėtis,-Man rytoj anksti keltis. Gal einam miegoti? Visi draugiškai,-nusišypsojo.

Nusijuokėm.

-Jei jau taip prašai,-Hanteris atsistojo.-Tuomet eime.

-Rytoj sužaisime dar vieną partiją,-tarė jis nueidamas,-Šįkart aš laimėsiu, Hantai!-nusijuokė.

-Svajoti juk nieks nedraudžia,-pasišaipė Hanteris ir nusijuokė.

-Tėti!-staiga sušukau ir jis atsisuko.

Kartu ir mama. Pribėgusi apkabinau jį.

-Saldžių sapnų,-sušnabždėjau.

Man buvo sunku. Labai. Ir dar mintis, kad tai darau paskutinį kartą tikrai nenuramino.
Pasitraukusi nuo jo priėjau prie mamos. Ji žvelgė man į akis lyg žinodama, ką ketinu daryti. Nenorėdama sulaukti jos klausimų, apkabinau ją. Taip stipriai, kad jaučiau, kaip kūnas ima virpėti.
Atsitraukiau ir silpnai šypsodamasi žvelgiau į ją. Mama pažvelgė į mane, nusišypsojo ir kartu su tėčiu nuėjo į miegamąjį. Apsisukau ir pažvelgiau į už savęs stovėjusius brolius. Priėjau prie jų ir nuleidau galvą.

-Einu susiruošti,-tariau tyliai ir praėjau pro juos.

________________________________

Šiek tiek susimaišiau ;D veiksmas bus ateinančioje dalyje. Dabar jau tikrai :D Būtų buvę ir dabar, bet per daug išsiplėčiau čia (nors nemaniau, kad taip bus). Taigi pabėgimas jau kitoje dalyje!! Laukiat? 😁