Kupolas

22

-Aš Džordžas,-ištiesė savo ranką man, bet greitai ją patraukė, nes pamatė, kad mano rankos ir taip užimtos,-Hanterio klasiokas. Girdėjau, kad nori...

-Ne čia,-pertraukiau jį, nes nenorėjau, kad viešai kalbėtumėme apie pabėgimą. Apsidairiau aplink ir pažvelgiau į Džordžą,-Užeik,-paliepiau ir nusivedžiau jį į namus.-Hanteris savo kambaryje, nueik pas jį, o aš tuoj ateisiu,-tariau išsispyrusi iš batų ir nueidama pamerkti gėles.

Džordžas linktelėjo ir užbėgo laiptais į viršų. Nuėjau į virtuvę ir pasiėmiau didelę vazą. Pripyliau į ją vandens ir įmerkiau puokštę. Dar kiek į ją pažvelgusi nuėjau prie laiptų ir užlipusi jais įžengiau į Hanterio kambarį. Džordžas jau sėdėjo ant lovos, o Hanteris stovėjo prie lango.

-Kas ten toks buvo?-iškart paklausė brolis.

-Jis mokykloje naujokas. Padėjo man šiandien per patikrą,-trumpam pažvelgiau į brolį,-Pereikim prie reikalo,-prisitraukiau netoliese stovėjusią kėdę ir atsisėdau ant jos,-Mums reikia sugalvoti planą.

-Tiesą sakant, vieną jau turiu,-prabilo Džordžas. Pažvelgiau į jį, taip duodama ženklą, kad laukiu atsakymo. Vaikinas atvertė vieną iš savo rankoje laikytų knygų ir ištraukė lapelį.- Jei planuojame bėgti pro vartus...

-O yra kitas išėjimas?-pertraukiau jį ir pakėliau antakį.

Šviesiaplaukis šyptelėjo pusę lūpų ir net nepakeldamas akių nuo sulankstyto lapelio atsakė:

-Ne.Taigi, kadangi vartai dieną naktį saugomi defensyvų, mes neprasmuksim nepastebėti. Tačiau ir aš juos sekiau,-pažvelgė į mane ir atlankstė lapelį,- Kiekvienos dienos pirmą valandą nakties, jie išsiskirsto. Vartai būna nestebimi iki antros valandos, kuomet jie ruošiasi išvykti. Bet vartai tuo metu būna apsaugoti užraktu.

-Kokiu?-susidomėjau.

-Skaičių kombinacija. Žinoma, vartai atsidaro ir nuo specialios defensyvo kortelės. Bet juos gauti yra tik vienas būdas.

-Koks?-pakreipiau galvą.

Džordžas pažvelgė į Hanterį ir vėl į mane.

-Įsilaužimas į Alevein kabinetą.

-Skarlet, nė nebandyk,-išgirdau Hanterio žodžius, kai nuleidau žvilgsnį į žemę.

Pažvelgiau į brolį.

-Turiu pamėginti,-tariau jam.

-Tai per daug pavojinga. Neleisiu tavęs vienos į visiškus spąstus,-tvirtos brolio rankos suspaudė mano pečius.

-Galiu įsilaužti į Alevein apsaugos sistemą ir sustabdyti vaizdą iš kamerų,-įsiterpė Džordžas.

Šiek tiek pakreipiau galvą ir nežymiai trūktelėjau pečiais.

-Juk žinai, kad geresnės progos jau nebebus,-tariau tyliai,- Privalau pabandyti, Hantai,-bandžiau įtikinti vaikiną, kad taip elgtis teisinga, bet nemaniau, kad jis taip lengvai mane išleis.

Hanteris atsiduso ir patraukė savo rankas nuo manęs.

-Kada pradėsim?-žiūrėjo į mane, bet žinojau, kad kreipėsi į draugą.

-Kad ir dabar,-pažvelgiau į Džordžą. Jis linktelėjo,-Kai tik būsi pasiruošusi, Skarlet.

Kelis kartus linktelėjau ir vėl pasisukau į brolį.

-Juk žinai, kad ji ir pradės būtent dabar,-Hanteris įpykęs pažvelgė į Džordžą.

-Hantai, ji nebėra maža mergaitė. Ji žino, ką daro. Ir jai neblogai sekasi,-paaiškino Džordžas.