Kupolas

26

-Ar išdėstysi mums planą?-paklausė priėjęs Kajus, kai žingsniavau prie spintelės.

-Kol kas dar ne. Stengiuosi veikti apgalvotai,-tariau, net nepažvelgdama į vaikiną.

-Na,-pasitaisė kuprinę,-Kai jau žinosi, pranešk,-ir apsisukęs nuėjo į priešingą kryptį.

Iš kišenės išsitraukiau raktą ir atrakinau savo spintelę. Iš jos iškrito raštelis.

„Ateik į šokių salę"

Padėjau visas knygas, kurias tik turėjau, į spintelę ir užrakinusi ją nuskubėjau į kviečiamą vietą.

Šokių sale jau seniai niekas nebesinaudojo. Ji buvo giliai po mokykla, galima sakyti, rūsyje. Ten šalta, drėgna, taigi šokėjai tiesiog nuspręsdavo repetuoti kitur.

Išėjau į kiemą ir nulipau laiptais žemyn į rūsį. Pravėriau girgždančias duris ir lėtais žingsniais artėjau prie salės. Iš kažkur atsiradusi ranka ant mano liemens privertė aiktelėti. Atsisukau atgal. Už manęs stovėjo Hanteris ir plačiai šypsojosi.

-Turėčiau nustoti taip elgtis,-tyliai nusijuokė ir pajudėjo į priekį,- Eime. Turi tai pamatyti.

Nusekiau paskui brolį į patį salės vidurį ir sustojau.

-Gerai, galit išlysti!- skardus Hanterio balsas atsimušė į betonines salės sienas.

Netrukus iš už užkuliusių ėmė rodytis žmonės. Žinoma, jie visi buvo iš mano mokyklos. Nustebusi žvelgiau į kiekvieną iš jų ir su nekantrumu laukiau brolio paaiškinimo.

Hanteris atsisuko į mane su vis dar plačia šypsena veide ir tare:

-Visi šie žmonės prisideda prie mūsų. Įvykdžiau tavo užduotį, Skarlet. Surinkau žmonių.

Vis dar negalėdama patikėti tuo, ką mačiau, dairiausi. Paauglių veiduose buvo šypsena, o akyse degė noras pasprukti. Ir tuomet išvydau viltį. Viltį, kad mums gali pavykti. Viskas priklauso nuo manes. Privalau gauti raktą. Bet tam aš privalau vykti pas Alevein.

-Jie laukia tavo žodžio,-tyliai prabilo Hanteris.

Linktelėjau ir atsistojau į tvirtesnę padėtį.

-Jūs visi įeisit į istoriją,-sušukau ir mano balsas pakibo ore,- Kaip drąsūs, pasitikintys savimi, narsūs jaunuoliai. Nuo šios akimirkos viskas pasikeis. Jūs privalot išmokti šypsotis, kai labiausiai skaudės. Visus artėjančius sunkumus turit paversti iššūkiu. Turite siekti tikslo, net ir tada, kai atrodo nebeįmanoma,-ištiesiau ranką priešais save ir pažvelgiau į visus,-Į rytojų?-laukiau, kai link manęs ėmė plūsti visi susirinkusieji.

Jų buvo daugiau nei galvojau. Virš trisdešimties jaunuolių, vaikinų ir merginų, buvo pasiryžę eiti pirmyn. Atėję ėmė dėti savo delnus ant mano ištiestos rankos.

-Į rytojų,-tarė vienu metu.

Kūnu perbėgo šiurpuliukų banga. Tą akimirką aš supratau, kad nuo šiol visų jų likimas yra mano rankose. Privalau išvesti juos į išorę. Turiu suteikti jiems galimybę pradėti viską iš naujo. Bent pabandyti.

____________________________________________________

Istorijos dalis atkeliauja su atsiprašymo laiškeliu :D Labai labai labai atsiprašau, jog ilgą laiką nekėliau dalies! Tiesiog turėjau kelias treniruotes iš eilės, ruošiausi varžyboms, o ir taip buvo daug namų darbų, atsiskaitymų ir pan. Ši savaitė ne kitokia :/ Nepažadu, ar ryt įkelsiu naują istorijos dalį, bet pasistengsiu ilgai neužgaišti :)

Na, o dabar ačiū, kad skaitėt! ^^ Nepamirškit spustelt VOTE ir pakomentuoti ^^ Ir, be abejo, įsidėti knygą į savo biblioteką :3 Būtų labai didelis AČIŪ ^^

-Gabija