Kupolas

33

Nė nepastebėjau, kaip jau buvome prie namų durų. Bet ne mūsų. O Džordžo. Hanteris koja pabeldė į duris. Šios netrukus prasivėrė. Prie mūsų suplūdo visi mano žmonės. Džordžas pribėgo prie manęs ir paglostė galvą.

-Tau pavyko,-nusišypsojo.

-Turiu tau darbo,-vos prakalbėjau, nes jutau, kaip organizmas silpsta.-Žinau, kad nori studijuoti mediciną. Taigi noriu, kad užsiūtum man žaizdą ir ją dezinfekuotum.

-Skarlet, aš negal-

-Žinau, kad sugebėsi,-pertraukiau išsigandusį ir pasimetusį Džordžą. Nusišypsojau ir lėtai merkiau akis,-Žinau, kad neleisi man mirti.

Jutau, kaip Džordžas liepė visiem trauktis iš kelio. Hanteris vos ne bėgte nešė mane į kitą patalpą. Jutau, kaip buvau paguldoma ant stalo. Lėtai pramerkiau akis ir pažvelgiau į Džordžą.

-Nuskausminamieji. Jų nebėra,-supanikavo, rausdamasis po tėčio vaistinėlę.

Sukandau dantis ir trumpam pažvelgiau į susirūpinusį brolį. Tuomet vėl į Džordžą.

-Pradėk be jų,-susiradau Hanterio ranką ir stipriai ją suspaudžiau,-Aš pasiruošusi.

Džordžas paėmė dezinfekavimo skystį, adatą su siūlu ir atėjo prie manęs. Jo rudos akys gailiai žvelgė į mane.

- Ar tikrai tęsti?-pasiteiravo paskutinį kartą.

Dar stipriau suspaudžiau Hanterio ranką. Jis taip pat.

-Taip. Tikrai,-atsakiau ir užsimerkiau.

Džordžas lėtai pakėlė mano marškinėlius ir jo šaltos rankos palietė mano kūną. Vaikino pirštai apėjo ratu aplink žaizdą ir tuomet pajutau deginantį skausmą.

-Aaaa!-jis buvo toks stiprus, jog išriečiau nugarą.

-Džordžas dezinfekavo žaizdą,-Hanteris pabučiavo mano nuo spaudimo pabąlusius krumplius.

-Pasiruošk,-perspėjo Hanteris, šnabždėdamas į mano suspaustą kumštį.-Jau,-staiga tarė ir tuo metu pajutau, kaip metalinė, aštri adara pereina per gabalėlį mano kūno. Jai dingus per žaizdą braukėsi siūlas, kol galiausiai sustojo.

-Viena siūlė jau yra,-lėtai tarė Džordžas,-Liko dar dešimt.

-Greičiau tai užbaikim,-vos prabilau, nes skausmas užgniaužė man gerklę.

Stengiausi blokuoti skausmą, kurį jutau adatai praeinant per odą. Mąsčiau apie tolimesnius planus. Kortelę jau turiu. Informacijos taip pat pakanka. Galėtume bėgti, kad ir rytoj, tačiau Alevein perspėjimas vis dar sukosi mano galvoje. O kas, jei pasprukusi tik pakenksiu likusiems?

Tuomet prisiminiau, kad rytoj susitinku su Konoru. Taigi rytojus bėgimui nėra tinkamiausias laikas. Galbūt man pavyktu prikalbinti Konorą vykti kartu?

-Baigta,-išgirdau Džordžo balsą.

Pažvelgiau į jį. Nusišypsojau.

-Sakiau, kad tau pavyks,-tariau.

Džordžas tiesiog šyptelėjo ir priėjęs prie spintelės, kuri buvo jam už nugaros, paėmė tvarstį. Tuomet grįžo prie manęs.

-Galiu?-paklausė, rodydamas į ranką, kuri buvo sužeista.

-Tu čia gydytojas,-šyptelėjau pusę lūpų.

Džordžas dezinfekavo žaizdą ir nusausinęs ją sutvarstė. Tuomet užklyjavo didelį pleistrą ant susiūtos žaizdos.

Įkišau ranką į kišenę ir paėmiau kortelę. Ištiesiau ją Džordžiui.

-Už vargą ir pagalbą,-tariau.

Džordžas žvelgė į kortelę taip, lyg būčiau davusi jam milijoną. Paėmęs ją pažvelgė į mane.

-Nemaniau, kad tau pavyks.

-Komandinis darbas,-nusišypsojau.

Džordžas taip pat.

-Tau reikia pailsėti,-prabilo Hanteris ir atsargiai pakėlė mane nuo stalo,-Nunešiu ją į tavo kambarį,gerai?-pasisuko į draugą.

-Taip, žinoma,-pradarė mums duris ir palydėjo iki kambario.

Hanteris paguldė mane į švarius Džordžo patalus ir užklojo.

-Mano didvyrė,-sušnabždėjo brolis ir pabučiavo man į kaktą.

Nusišypsojau jam ir nusekiau akimis, kol durys užsidarė ir Hanterio nebebuvo kambaryje.

Neneigsiu. Poilsio man tikrai reikėjo. Taigi užmerkiau akis ir stengiausi užmigti.