Kupolas

68

-Man reikia šiek tiek pabūti vienai,-tariau Sonatai apsisukusi.

-Gerai,-supratingai linktelėjo.

Išėjau į pagrindinį kolidorių. Niekur neskubėjau. Tiesiog norėjau bent kartą atsipalaiduoti. Norėjau pabendrauti su broliu, su žmonėmis, bet nesirūpinti valdžia ir neužsiimti pokalbiais apie saugumą. Troškau bent kartą pamiršti visus rūpesčius ir tiesiog atsipalaiduoti.

-Tristanai!-pašaukiau brolį, ėjusį priekyje.

Vaikinas atsisuko į mane ir nusišypsojęs palaukė, kol prieisiu.

-Kur eini?-paklausiau.

-Matuotis uniformą. Metju pasiūlė prisidėti prie sargybinių. Mano pirmoji kelionė- maisto paieškos,-plačiai išsišiepė.

-Vyksi į išorę?-prisimerkiau.

Man ne itin patiko planas, kad Tristanas kurį laiką bus tik su sargybiniais. Juk išorinis pasaulis dar ne visiškai ištirtas. Galbūt yra daugybė tykojančių pavojų, apie kuriuos dar niekas nežino?

-Ei,-brolis sustojo ir suėmė mane už pečių,-Man nieko nenutiks,-nusišypsojo.-Mes su vaikinais tiesiog apsižvalgysim aplink. Bent kartą ir man leisk pasijusti didvyriu,-nusijuokė.

-Skarlet!-išgirdau šaukiant savo vardą.

Link mūsų išsišiepęs žingsniavo Adamas. Priėjęs jis pažvelgė į abu.

-Kur keliaujat?-paklausė.

-Matuotis uniformą,-išdidžiai tarė Tristanas.

-Būsi sargybinis?-nustebo Adamas.

Tristanas linktelėjo ir nusišypsojo.

-Greitai vyksim ieškoti maisto,-tarė brolis,-Tai bus pirmoji mano kelionė,-nusijuokė.

-Tikrai? Aš taip pat priklausau tam būriui! Vyksim į paieškas drauge!-švelniai kumštelėjo Tristanui į petį.

-Bent nebūsiu vienas,-nusijuokė Tristanas.

-Ak, taip, visai pamiršau,-įkišo rankas į švarko kišenes ir ištraukė du plokščius, mažus diskus,-Tai kalbos mikroschemos,-tarė jis ir ištiesė jas mums,-Lengviau įsisavinsit mūsų kalbą,-nusišypsojo.

-Ačiū,-padėkojom ir paėmėm mikroschemas.

-Prisidėkit jas prie smilkinių. Mikroschemos prisitvirtina automatiškai,-pamokė.

Pakėliau ranką ir prisidėjau mikroschemą prie smilkinio. Ji tuojau pat prisitvirtino prie odos.

-Auč,-prisimerkiau pajutusi trumpą, bet skaudų dūrį.

-Išbandykim ar jos dar veikia,-patrynė rankomis Adamas,-Aš pasakysiu sakinį, o jūs- vertimą,-linktelėjom, taip sutikdami su padiktuota sąlyga,- Zi kun kontáin tòmen.

Mano mintyse tuoj pat atsirado moteriškas balsas.

"Susitiksime rytojuje"-išgirdau.

-Susitiksime rytojuje?-paklausiau.

-Jos tikrai veikia,-nusijuokė jis ir pasisuko į Tristaną,-Eime?-paklausė.

-Žinoma,-plačiai išsišiepė Tristanas ir pasisuko į mane,- Eik prie garažo, gerai? Susitiksime ten,-nusišypsojo ir abu patraukė tolyn.

Atsidususi nužingsniavau į pasakytą vietą. Joje jau laukė Rouzė.

-Skarlet,-pripuolė prie manęs ir apkabino,-Senai tave mačiau,-atsitraukusi suėmė už pečių,- Kaip jautiesi?

-Gerai,-nusišypsojau,-Bent kartą kaip namuose,-pamelavau,-O tu?

-Laimingesnė dar niekada nebuvau,-plačiai nusišypsojo.-Skarlet,-susigraudino, bet mačiau, kad iš džiaugsmo,-Aš laukiuosi,-nusišypsojo, o skruostu nuriedėjo ašara.

Šyptelėjau, nors buvau nustebusi. Man tikrai sunku įsivaizduoti Tristaną kaip pavyzdingą tėtį.

-Sveikinu,-apkabinau draugę.

-Nieko nesakyk Tristanui, gerai? Noriu pati jam tai pranešti.

-Žinoma!

Garažo vartai prasidarė ir išvydau penkis uniformuotus vaikinus. Tarp jų ir Tristaną su Adamu. Brolis priėjo prie manęs.

-Nebandyk dėl manęs jaudintis, supratai?-nusišypsojo suėmęs viena ranka mano skruostą.

-Pasistengsiu,-šyptelėjau.

Tristanas apkabino mane.

-Būk atsargus, Trisai,-tariau.

-Aš visada atsargus,-plačiai nusišypsojo ir, pakštelėjęs man į kaktą, nuėjo prie Rouzės.

-Pasistenk per daug neįsijausti į didvyrio vaidmenį, gerai?-tarė ji, taisydama jo uniformos apykaklę.

-Pasistengsiu,-sukikeno jis ir įsisiurbė Rouzei į lūpas.-Greitai susitiksim,-paglostė jos plaukus ir grįžo prie vaikinų.

Automobilis užsikūrė ir pajudėjo. Netrukus priekyje jo atsivėrė ir kitos durys, už kurių buvo išorė. Automobilis nuvažiavo ir vis tolo nuo pastato. Išėjau į kiemą ir sustojau. Žiūrėjau į tolstantį automobilį, kol galiausiai jis dingo tolumoje. Mane kankino bloga nuojauta, bet stengiausi nuvyti ją šalin ir apsisukusi grįžau į vidų.

-Gal nori nueiti į valgyklą išgerti arbatos?-pasiūlė Rouzė.

-Žinoma,-nusišypsojau ir patraukėm link ilgojo kolidoriaus.

-Įdomu, kur dingo Tina. Matei ją?-paklausiau, kol žingsniavom link valgyklos.

-Mačiau,-linktelėjo,- Ji bando atsigauti. Nežinau, kas jai nutiko. Tiesiog pastaruoju metu Tina tapo uždara, nekalbi.

-Jai sunku nebematyti Michaelio. Vėliau ją aplankysiu,-pasižadėjau.

Įėjusios į valgyklą patraukėm tiesiai prie kelių eilėje stovėjusių žmonių.

-Tèi (arbatos),-tariau pamąsčiusi ir išgirdusi žodį galvoje.

Moteris linktelėjo.

-Mái buf? (abiejoms?)

Išgirdusi mintyse vertimą linktelėjau. Virėja įpylė du puodelius arbatos ir padavė mums.

-Pleik (prašau).

-Màs (ačiū),-padėkojau ir nuėjome prie stalo.

Atsisėdusios gurgštelėjom šiltos arbatos.

-Nesigaili, kad pasprukai?-paklausė.

-Kol kas ne,-gurgštelėjau arbatos,-O tu?

-Ne,-nusišypsojo.

-Man dar sunku čia prisitaikyti, bet bent jau žinau, kad nebūsiu atstumta.

-Tu čia svarbi. Niekas tavęs neatstums,-nusišypsojo.

Norėjau prabilti, bet išgirdau automobilio variklio ūžimą. Prisimerkusi pažvelgiau į Rouzę.

-Jie jau grįžo?-paklausiau ir pašokusi nubėgau į vietą, iš kurios išvyko Tristanas.

Ten buvo prisirinkę daugybė žmonių. Prasibroviau pro juos ir išbėgau į priekį. Vaikinai iš automobilio iškėlė sužeistą sargybinį.

Ir tik vėliau supratau, kad ten buvo Tristanas.