Kupolas

75

Istorija vis labiau artėja prie pabaigos. O kalbant apie šią dalį, kurią skaitysit, tai galiu pasakyti, kad sulauksit vieno iš veikėjų mirties (tai nebūtinai bus pagrindiniai veikėjai). Vieniems tai patiks, kitiems nelabai, bet taip turi būti 😄

Pastaruoju metu sulaukiau nedaug komentarų ant paskutinės dalies 😢 Tikiuosi nepamiršot istorijos 😞

Gero skaitymo!

P.s. Atsiprašau, kad taip ilgai nekėliau dalies!!!

-Gabija
__________________________________

-Turėtume eiti,-išgirdau Konoro balsą.

Nenoromis nuo jo atsitraukiau.

-Gerai,-atsakiau tyliai ir patraukėme toliau.

Nuėjus varginančius du kilometrus, išvydau mažą namelį. Supratau, kad tai tas, kuriame gyveno 'zombis'. Priėjus jį pažvelgiau į žemę. Prie medinio namelio laiptų, kraujo klane gulėjo numirėlis. Konoras nužvelgė jį ir atsisuko į mane.

-Verčiau eikim,-bandė atbaidyti nuo negyvo kūno.

Linktelėjau. Jis viena ranka apkabino mane per liemenį ir nuvedė tolyn.

Visą kelią ėjome tyloje. Konoras atitraukė savo ranką nuo manęs ir ėjo šalia. Susigraudinau. Ėmiau giliai ir tankiai kvėpuoti.

-Ei, Skarlet,-švelniu balsu prabilo Konoras ir sustojęs suėmė mane už pečių, priversdamas stabtelti,-Viskas bus gerai,-tarė jis ir dirbtinai šyptelėjo.

-Juk pats supranti, kad nusišnekėjai,-žvelgiau pro ašaras,-Geriau jau mums niekada nebebus. Geriau buvo,-tariau.

-Juk liepiau tau likti,-ramiai atsakė vaikinas, vis dar laikydamas mane už pečių.

-Ir paleisti tave vieną?-tyliai tariau. Konoras tylėjo,-Juk ir pats būtum ėjęs kartu. Net jei būčiau draudusi...

Konoras nusišypsojo.

-Tokį likimą mums skyrė žvaigždės,-staiga prabilo,-Jei tai vyksta, vadinasi taip turi būti,-silpnai nusišypsojo.

-Ar gali būti kitaip?-sušnabždėjau pakėlusi akis į dangų.

Konoras nieko neatsakė. Silpnai šyptelėjo ir švelniai pastūmėjo pirmyn. Pakilęs vėjas privertė užsidengti akis, kad nepakliūtų smėlio.

-Skarlet!-išgirdau Konoro balsą,-Einam į tą pastatą!-nemačiau, kur rodė Konoras, taigi sučiupau jį už rankos ir pasitikėjau, kol jis mane tempė į šoną.

Pakilę smėlio kristalėliai net badė kūną. Norėjau kuo greičiau pasiekti tą pastatą. Išgirdusi durų girgždesį įlėkiau pro jas ir atitraukiau ranką nuo akių. Pastatas buvo apgriuvęs, pusės jo dalies nė nebuvo. Giliau atsikvėpiau.

-Palauksim čia, kol baigsis audra,-tarė Konoras,-Paieškokim maisto,-prabilo ir nuėjo į namo kairėje buvusią virtuvėlę.

Nusekiau vaikinui iš paskos. Konoras darinėjo spinteles vieną po kitos. O aš tuo metu stebėjau ant žemės gulinčią nuotrauką. Pakėliau ją. Lėtai nubraukusi sluoksnį dulkių, išvydau mažos mergaitės besišypsantį veidą. Nuvaliusi likusį sluoksnį pamačiau ir moterį bei vyrą, plačiai išsišiepusius ir apkabinusius mergaitę. Nusišypsojau.

-Ką radai?-paklausė Konoras, atnešdamas dvi pilkas skardines.

-Nuotrauką. Tikriausiai čia jie ir gyveno,-pažvelgiau į Konorą ir parodžiau jam spalvotą radinį.

-Tikriausiai,-Konoras šyptelėjo ir padavė man skardinę,-Nežinau, kas tai. Bet tikėkimės, kad valgyti galima,-sukikeno.

Nusišypsojau ir atidariau skardinę. Joje, tarp neaiškaus skysčio, plūduriavo pupelės.