Kupolas

24

Stovėjau prie spintelės ir ieškojau chemijos vadovėlio. Mano planai ją susitvarkyti vis nuplaukia. Visa laimė, kad iš jos dar nelenda „nelaukti svečiai". Staiga kažkas atsirėmė į spinteles visai šalia manęs ir prabilo:

-Taip ir neatėjai.

Uždariau dureles ir pažvelgiau į klausiantįjį. Konoro rudos akys buvo įsmeigtos tiesiai į mane. Jis šypsojosi.

-Nedavei savo adreso,-išsisukau ir užrakinau spintelę.

-Taip,-tyliai nusijuokė,-Koks aš kvailys. Taigi, ką veiki šiandien vakare?-paklausė ir prikando vidinę lūpos dalį.

Prisiminiau šiandienos planą. Negaliu su juo susitikti, kol neišsprendžiau reikalų.

-Šiandien atvyksta mano pusbrolis,-pamelavau,-Būsiu su juo,-lėtai patraukiau nuo spintelių link chemijos kabineto. Konoras,aišku, sekė iš paskos.

-Velnias. Norėjau pasiūlyti susitikti,-nusišypsojo, bet apsimečiau, kad nemačiau jo įbesto žvilgsnio.

-Gal kitą savaitę?-paklausiau.

-O gal rytoj?-pakėlė antakį.

Nebegaliu taip išsisukinėti. Privalau bent kartą su juo susitikti. Bet jei jis ir vėl bandys vaidinti, kad yra mano vaikinas, apsisuksiu ir grįšiu į namus.

-Rytojus tiks,-atsakiau.

-Tikrai?-atrodo, Konoras nesitikėjo tokio mano atsakymo.-Tai tuomet iki rytojaus,-plačiai nusišypsojo ir sparčiu žingsniu išskubėjo į kiemą.

Sukausi eiti link kabineto, kuriame turėjo vykti pamoka, kai pajutau ranką sau ant liemens, kuri švelniai stumė mane link rūbinėlės. Nieko nesuprasdama atsisukau pažiūrėti, kas mane laikė. Atsipalaidavau pamačiusi, kad tai Hanteris. Jis apsidairė ir tyliai prabilo:

-Džordžas prašė paklausti, ar vis dar esi pasiruošusi?-iš brolio akių buvo aiškiai matyti, kad jis trokšta, jog pasakyčiau, kad apsigalvojau.

Palinksėjau.

-Taip,-atsakiau.

Vaikino akyse mačiau nusivylimą. Jis nenorėjo, kad vykdyčiau Džordžo planą. Kad ir kaip jis viliojo.

-Jei tau kas nors nutiks...

-Man nieko nenutiks,-pertraukiau brolį.

Žvelgiau tiesiai į jo rudas akis, kurios, kai Hanteris bijodavo, patamsėdavo. Šyptelėjau vos matoma šypsena ir švelniai suėmiau Hanterio veidą viena ranka.

-Aš sugrįšiu, Hantai,-prabilau tyliai,-Visada sugrįžtu,-nusišypsojau.

Vaikinas per prievartą išspaudė šypseną.

-Tikiuosi šis kartas nebus kitoks,-tai taręs jis apsisuko ir, įsimaišęs į vaikų minią, išėjo.