Kupolas

74

Priėjusi taikiniais nusėtą sieną pažvelgiau į ginklų spintą. Apžiūrėjau kiekvieną žudimo instrumentą. Vienas ginklas buvo didelis, kitas mažas. Vienas storesniu gali, kitas- plonesniu. Bet pasirinkau panašiausią į tą, kuriuo peršoviau Alevein koją. Užtaisiusi ginklą priėjau prie judančių taikinių sienos, prie kurios stoviniavo tamsiaodis vaikinas. Man priėjus jis linktelėjo galvą taip pasisveikindamas ir ištiesė man ausines.

-Jos apsaugos nuo garso,-tarė.

Papurčiau galvą ir įsijungiau objektus.

-Kare ausinių niekas neduos,-tariau jam ir nusitaikiusi šoviau į pirmą pasirodžiusį taikinį.

-Devyni iš dešimt,-man baigus tarė vaikinas,- Penki į širdį ir keturi į galvos sritį.

-Kaip pirmam kartui, visai neblogai,-nusišypsojau ir atidaviau ginklą tamsiaodžiui.

-Dauguma net iš dešimto karto tiek nesugeba pataikyti,-nusijuokė.

Sukikenai ir apsisukusi nuėjau persiauti batus. Prie durų mane pasitiko brolis.

-Neblogai koveisi,-pagyrė ir pradarė duris.

-Ačiū,-nusijuokiau ir nuėjusi atsisėdau ant suolo.

Jau ruošiausi rištis batraiščius, kai į kambarėlį įlėkė uždususi Sonata.

-Štai kur tu,-atsikvėpė iš palengvėjimo mane pamačiusi,-Turi skubiai eiti su manimi.

-Kas nutiko?-prisimerkiau.

Sonata žvelgė į mane, bet nieko nesakė.

-Ko tyli?-supanikavau ir priėjau prie draugės,-Kas nutiko?-paklausiau.

-Konoras. Jis grįžta pas Alevein,-tarė.

Tą akimirką pasijutau keistai. Žinojau, kad turiu jį sustabdyti. Bet ne dėl to, kad jo išėjimas pakenktų mums visiems. Dėl man vis dar neaiškių priežasčių žinojau, kad Konoras išeiti negali.

Nieko nelaukusi pravėriau plačiau duris ir išlėkiau į kolidorių. Prabėgau ilgąjį kolidorių, užlipau laiptais aukštyn ir išbėgau į kiemą. Ten buvo prisirinkę daugybė žmonių, bet nei vienas net nemėgino sustabdyti Konoro.

-Gjon! (Praleiskit!)-sušukau ir prasibrovusi pro kitus sustojau.

Priekyje išvydau tolstantį vaikiną. Jis vis dar vilkėjo sportinius drabužius. Nubėgau prie jo ir pačiupusi už rankos atsukau į save.

-Ką, po galais, sugalvojai šįkart?-piktai paklausiau.

-Nejaugi pamiršai Alevein grasinimą?-prisimerkė,-Jei nepasiduosim, ji sunaikins kupolą. Taigi pasiduosiu aš.

-Ji neįvykdys kodo 12, Konorai. Ten visa jos būstinė.

-Aš pažįstu Alevein. Jei ji supyks-padarys bet ką. Negaliu rizikuoti, kai kupole yra mano mama.

-Ema tave nužudys!

-Tebunie. O kas man liko?-prisimerkė,-Čia dauguma manęs nekenčia, vos keli bendrauja ir neišskiria. Niekas nė nepastebės, kad manęs nėra.

-Aš pastebėsiu!-pratrūkau.

Konoras šyptelėjo.

-Galbūt,-atsakė,-Tik klausimas...Kiek ilgai?-nusišypsojo,-Negaliu gyventi žinodamas, kad neapkenti manęs.

-Konorai,-priėjau arčiau jo ir žvelgiau į rudas vaikino akis,-Tu esi vienas iš mano žmonių. Ir nė nemanyk, kad leisiu tau žūti,-tariau tyliai.

Konoras liūdnai nusišypsojo ir delnu palietė mano skruostą.

-Štai tokią tave ir prisiminsiu,-tarė tyliai.