Kupolas

50

Dar ilgai stovėjom toje pačioje vietoje. Nežinojau, kurią pusę būtų saugiausia pasirinkti. Tolumoje nieko nesimatė. Buvo per daug tamsu, o ir pakilęs vėjas, kuris sukėlė smėlio sūkurius, tikrai nepagerino situacijos. Apsidairiau aplinkui. Viskas, ką mačiau, buvo smėlis. Kalnai puraus smėlio, kuris driekėsi kilometrus. Pakėliau akis į dangų ir pažvelgiau į ryškiausiąją žvaigžde.

-Seksime tave,-sušnabždėjau.

Ruošiausi tai pranešti savo žmonėms, kai išgirdau artėjančio automobilio variklio ūžimą. Tai defensyvai, grįžinėjantys iš apžvalgos.

-Greičiau, bėgam ten!-parodžiau į žvaigždės pusę,-Nagi!

Visi suskubo bėgti. Buvo sunku. Smėlis klampino, daug žmonių krito, bet ir vėl atsistojo. Pasisukau atgal. Automobilis ėmė važiuoti link mūsų. Jei tai ir vėl Konoro darbas- tegul jis jau dabar bėga kuo toliau nuo manęs.

Tolumoje išvydau kalną, supūstyta iš smėlio.

-Bėkit už kalno ir pritūpkit!-surėkiau.

Buvome jau beveik prie jo, kai paskutinė bėgusi mergina suklupo ir nebesugebėjo atsistoti. Prilėkiau prie jos ir suėmiau už rankos. Kėliau šviesaplaukę nuo žemės, ir vos pati laikydavausi ant kojų.

Šviesa, sklindanti iš artėjančio automobilio, apšvietė vietą, kurioje buvom. Nieko nelaukusi pargrioviau merginą ant žemės ir nugriuvusi pati uždengiau ją savo kūnu. Vyliausi, kad defensyvai mūsų nepamatys.

Ne tik kvėpuoti, bet ir kažką įžiūrėti buvo labai sunku. Sukilusi smėlio audra lįsdavo į kiekvieną svarbų kūno tarpelį.

Automobilis sustojo. Laukiau to, kas nutiks. Išgirdau prasidarant mašinos duris. Vienas iš defensyvų artėjo link mūsų.

-Nekvėpuok,-tariau kiek įmanoma tyliau merginai, kurią laikiau prispaudusi.

Pajutusi defensyvą šalia savęs, sulaikiau kvėpavimą. Vyriškis koja pajudino mano ranką.

-Dar viena klajoklė,-tarė, kaip supratau, kitam defensyvui.

-Jie niekada nepasimokys, kad šioje pusėje niekas neišgyvena,-atsakė kitas.

Jų balsai nutolo. Defensyvai įlipo atgal į automobilį ir nuvažiavo. Įkvėpėm oro. Atsistojusi padėjau pasikelti nuo žemės ir šviesaplaukei.

-Ačiū, vade,-padėkojo drebančiu balsu.

Linktelėjau ir prilaikiau ją už nugaros, nes mergina vos laikėsi ant kojų.

-Pasivykim kitus,-tariau ir stumtelėjau ją link kalno.-Saugu! Galit išlįsti,-tariau priėjusi arčiau.

Visi pasikėlė nuo žemės ir sustojo priešais mane.

-Priglauskit merginą,-lengvai ir švelniai pastūmėjau šviesiaplaukę link jaunuolių.-Turim susirasti vietą stovyklavietei. Bet reikia paeiti mažiausiai du kilometrus nuo čia. Šiose apylinkėse dažnai važinėja defensyvai,-tariau ir patraukiau pirmoji,-Nepasimeskit!-šūktelėjau, kad visi girdėtų.

Kelias buvo sunkus ir varginantis. Kojos klimpo smėlyje, pakilęs stiprus ir karštas vėjas pūsdavo į veidą visus smulkius daiktus nuo žemės tiesiai mums į veidą. Visą laiką žvelgiau į ryškiąją žvaigždę. Ėjome būtent paskui ją.

-Įsikursime čia,-tariau pagaliau priėjus mažą plotą, kuris, kaip supratau, buvo senojo pastato liekanos.

Visi, nieko nelaukę, susibūrė į grupeles. Vieni ėmė kurti laužą, kiti tempė viską, ką rado tinkamo atsisėsti. Aš tiesiog stovėjau ir žvelgiau į juos. Jaunuolių veiduose spindėjo šypsena. Vieni juokėsi, kiti šnekučiavosi, treti tiesiog sėdėjo prie jau įkurto laužo, susiglaudę su mylimu žmogumi ir žvelgė į deginančią liepsną. Atsidusau ir apsisukusi paėjau toleliau nuo jaunimo. Atsisėdau ant šalto smėlio ir žvelgiau į tolį.

-Geriausia diena per visus šešiolika mano gyvenimo metų,-išgirdau tylų Džordžo balsą.

Vaikinas prisėdo šalia.

-Įdomu, kiek ilgai,-numykiau.

-Tu vis dar manai, kad dėl visų mirčių kalta esi tu?-paklausė jis ir atsisuko.

-Taip,-pažvelgiau į šviesaplaukį,-Buvau už visus juos atsakinga, o kas nutiko? Mažiau nei pusė buvo nužudyti. Prie jų ir Hantas,-nuleidau akis į žemę.

Džordžas atsiduso ir prabilo griežčiau:

-Galbūt mūsų žuvo ir daug, bet...-vaikinas trumpam nutilo,-Bet tai tikrai ne tavo kaltė. Darei viską, ką sugebėjai. Dar nesu sutikusi nei vieno vado, kuris būtų grįžęs gelbėti likusiųjų, o ne spruko vienas.

-Privalėjau. Jie tikėjo, kad mes paspruksim. Negalėjau tiesiog imti ir palikti jų.

-Ir tu grįžai. Tu aukojeis ir tau pavyko. Mes gyvi,-Džordžas pasisuko į netoli už mūsų sėdinčius jaunuolius, kurių juokas skambėjo net ir prie mūsų,-Ir laimingi,-pabaigė sakinį ir pasisuko į mane,- Nejaugi nepastebi to?-prisimerkė.

-Pastebiu,-atsakiau tyliai.-Tiesiog..-prabilau po minutės tylos,-Visi žvelgia į mane lyg į didvyrę, tačiau viskas, ką žinau apie save yra tai, kad esu nesuvaldoma žudikė... Kitiems nevalia būti šalia manęs.. Nes aš kontroliuojama tik kol neliečiami tie, kurie man rūpi...

Džordžas tylėjo. Jis kažką mąstė, tuomet pažvelgė į ryškiąją žvaigždę.

-Ugnis taip pat nedegina, kol į ją žiūri. Pakanka paliesti, ir liksi nudegintas,-pasisuko į mane,-Tu kaip toji ugnis, Skarlet. Šildai sušąlusiuosius, bet gali sudeginti juos, jei jie pasielgs neatsargiai.

Tai pasakęs jis atsistojo ir išėjo. Mintyse kabojo vaikino pasakyti žodžiai.

Aš ugnis. Karšta, šildanti, bet tuo pačiu ir viską naikinanti. Pažyminti blogio vietą, kuomet palieku neišdildomas žaizdas.

Ir staiga prisiminiau svarbiausią dalyką, kurį visiškai buvau užmiršusi. Mano žmonės vis dar turėjo mikroschemas. Alevein žinos, kur mes. Taigi nieko nelaukusi ir bandydama apsaugoti visus išlikusius pašokau nuo žemės ir nubėgau prie jaunuolių. Širdis daužėsi lyg išprotėjusi vien nuo minties, kad užmiršau tokį svarbų dalyką. O galvoje sukosi nesibaigiantis sakinys:

Kad tik Alevein mūsų nerastų.

___________________________________

Atleiskit, kad nekėliau dalies taip ilgai! Buvau išvažiavus, o interneto neturėjau, net jei ir rasdavau, tai neužtekdavo laiko, kol pabaigsiu rašyti dalį.
Bet tikiuosi nepamiršot istorijos ir skaitysit toliau! 😊
Labai lauksiu nuomonių ir vote! ❤

-Gabija