Kupolas

78

"PO 3 METŲ"

-Teta Skarlet!-išgirdau mergaitės balsą.

Atsisukau atgal. Link manęs, išskėtusi rankas, bėgo Šarlotė. Pagavusi ją pakėliau ant rankų.

-Kur mama?-paklausiau jos.

-Pas močiutę,-sušvėplavo ji.

-O tėtis?-vos tik man to paklausus, Šarlotė apglėbė mane per kaklą ir suspiegė.

-Štai kur tu, Šarlote,-išgirdau Tristano balsą.

-Labas,-pasisveikinau su broliu.

Atėjęs jis pasisveikino su manimi ir pasiėmė dukrą. Ji garsiai nusijuokė, kuomet Tristanas iškėlė ją į viršų ir užsikėlė ant pečių.

-Rouzė pas mamą?-paklausiau.

-Taip,-suėmė Šarlotės rankas,-Bet tuoj grįš,-pažvelgė į mane,-O kur Konoras?

-Ymarine,-atsakiau,-Kartu su komanda planuoja atstatyti Sosveiną ir išvalyti nuodingąsias medžiagas iš oro Galūne.

-Oo,-nustebo jis,-Neblogai,-nusijuokė.

-Tai jau tikrai,-sukikenau.

-Mes jau eisim,-tarė jis,-Šarlotei reikia eiti numigti.

-Nereikia!-įpyko mergytė.

-Taip, taip, nereikia,-apsimetė, jog sutiko su šia jos mintis ir pavartęs akis nusijuokė.

Sukikenau. Jiems išėjus atsistojau prie balkono krašto ir atsirėmiau į turėklus. Žvelgiau žemyn. Čia matėsi beveik visas miestas. Nuo to laiko, kai Alevein buvo nuversta, tapau visų trijų kupolų valdove. Konoro dėka susisiekimas iki kitų miestų begalo pagerėjo. Buvo nutiesti apgaubti keliai iki kiekvienų kupolų vartų ir pabėgėlių būstinės, kurioje vis dar lankomės, kai norim pailsėti, prisiminti senus laikus, arba padaryti ekskursiją. Pagerėjo ir viešasis transportas- dabar buvo galima daug greičiau nuvykti iki reikiamos vietos. Visi išorės žmonės buvo apgyvendinti kupoluose, o baisiąjam virusui, atkeliavusiam po Galūno nelaimės, buvo išrastas priešnuodis. Džordžas tapo geriausiu chirurgu. Jis netgi sukūrė dirbtinę širdį, kurią panaudojo Hanteriui. Ir, bent jau kol kas, ji puikiai funkcionuoja. Hanteris, Tinos pagalba ir tikėjimu, pagaliau atsistojo ir ėmė vaikščioti. Tristanui su Rouze gimė mergaitė- Šarlotė. Sonata su Metju ir Mona tapo lyg šeima- Metju rūpinosi mano drauge kaip savo dukra, o Mona buvo jai kaip močiutė. Ji gelbsti Džordžui ligoninėje, ir, manau, tarp jų kažkas mezgasi. Adamą, kaip ir kitus žuvusius karius, palaidojom ant Kalaimano kalno viršūnės. Nuo tos dienos, kai atgavom laisvę ir kupolą, kiekvienais metai, tą pačią dieną ir valandą einame nuo pabėgėlių būstinės iki kalno viršūnės. Eisenoje dalyvauja visas miestas. Nors kelio ir daug, niekas nesiskundžia. Visi pagerbia žuvusiuosius ir kenčia varginančią penkių kilometrų kelionę pėsčiomis. Mano tėvų kūnų taip ir neradome, bet paieškos vis dar nenutraukiame. Na, o mes su Konoru saugom žmones ir rūpinamės kupolais. Ir, žinoma, nepamirštam savęs.

Pajutusi rankas sau ant liemens kruptelėjau, bet atsipalaidavau supratusi, kad tai Konoras. Jis pabučiavo man į skruostą. Apsisukau ir užkėliau rankas vaikinui ant kaklo.

-Šiandien ankstyvas,-tariau.

-Direktorius išleido anksčiau,-nusišypsojo.

-Tu juk ir esi direktorius,-nusijuokiau.

-Žinau,-tarė tyliai, nusišypsojo ir pabučiavo mane į lūpas.

Ir kol miestas skendo šurmulyje, aš mėgavausi Konoro buvimu šalia.

PABAIGA

________________________________

Kadangi istorija jau baigėsi, labai norėčiau sulaukti ir paskutinių nuomonių 😊 Ačiū iš anksto! ❤

P.s. Tikiuosi atsakiau į visus iškilusius klausimus 😄 Ypač dėl 'stebuklingo Hanterio pagyjimo' 😄

-Gabija