Kupolas

55

Išėję iš patalpos, į kurią papuolėm atbėgę, patekom į erdvesnę vietą, kuri labiau panašėjo į fabriką, nei į paprastą patalpą. Visuose kampuose kabėjo laidai, metaliniai strypai. Vietomis mėtėsi įvairūs daiktai.

-Žiūrėkit po kojomis,-tarė per petį atsisukęs Metju.

Pasibaigus didžiajam 'kambariui', įėjome į kitą. Šįkart prie mūsų sugužėjo dar keli vyrai. Jie buvo uniformuoti. Juoda, tvirta apranga, pro kurią sunkiai prašautum kulką. Kariniai batai ir amblema per visą nugarą ant švarko. Užrašas jau buvo nusitrynęs, taigi įskaityti buvo neįmanoma.

Vieni vyrai priėję užrakino duris, kiti priėjo prie mūsų. Pervėriau juos piktu žvilgsniu.

-Viskas gerai,-nuramino Metju,-Tiesiog norime išimti jums mikroschemas, kol Alevein dar jūsų nesusekė.

-Mes nebeturime mikroschemų,-tariau tyliai,-Išėmiau jas.

Metju net pakėlė savo vešlius antakius.

-Iš kur sužinojai, kad reikia jas išimti?-mandagiai paklausė.

Tylėjau. Nenorėjau pasakyti, kad tarp mūsų grupelės yra defensyvas. Tačiau iš mano tylos jis suprato tiesą.

-Tarp jūsų yra defensyvas, tiesa?-šyptelėjo ir pasilenkė į šoną.-Viskas gerai,-tarė Konorui,-Nuo šiol tu mūsiškis,-atsitraukė ir žvelgdamas į visus prabilo garsiau,-Visi jūs esate mūsiškiai. Sekite paskui mane. Rasime jums vietos nakvynei,-nusišypsojo,-Nuo šiol čia jūsų namai,-ir apsisukęs vedė mus pirmyn.

Baigę eiti pro tamsią ir drėgną patalpą, priėjome paskutiniąsias duris. Jos buvo su trimis užraktais. Tokias išversti būtų sunku. Praktiškai neįmanoma. Sargybiniai pradarė jas ir mano akis pasitiko ryški šviesa. Netrukus pripratau prie jos ir žvalgiausi aplink. Visur zujo žmonės. Jie juokėsi, kramsnojo obuolius ir tiesiog kalbėjosi.

Metju nuvedė mus ant pakilos, o pats atsistojo prie mikrofono.

-Noriu visų dėmesio,-tarė, ir jo balsas nuskambėjo per visą patalpą,-Prieikit čia. Visi.

Netrukus visa salė (jei taip galima pavadinti šią patalpą) buvo pripildyta įvairaus amžiaus žmonių.

-Pero arivalis kom Kalaimun!-sušuko jis,-Kongrudalit hali! ( Tai atvykėliai iš Kalaimano. Pasveikinkit juos!)

-Kalaimun?-išgirdau merginos balsą iš minios. Ji prasibrovė pro žmones ir atsistojo priešais mus,-Skarlet?-tarė.

Žvelgiau į merginą. Jos jūros mėlynumo akys žvelgė į mane. Bandžiau ją atpažinti. Supratusi, kas ji, nušokau nuo mažytes scenos ir puoliau prie jos.

-Sonata,-apkabinau merginą,-Tu gyva... Tu gyva... Negaliu patikėti, tu gyva!

Ištryško džiaugsmo ašaros.

-Gyvesnė nei manai,-nusijuokė ji,-Priimsiu atvykėlius,-tarė ji Metju, kuris vis dar stovėjo ant scenos su mano žmonėmis.

Išgirdęs Sonatos žodžius jis linktelėjo ir parodė atvykėliams eiti pas mus. Prie manęs pribėgo Tristanas.

-Sonata?-nustebo jis.

-Na ir išaugai, Trisai,-nusišypsojo ji ir apkabino mano brolį.

Atsitraukusi dairėsi į mano žmones. Tuomet pažvelgė į mane.

-O kur Hanteris?-paklausė.

Iš mano veido dingo šypsena. Nuleidau akis į žemę.

-Alevein?-tyliai paklausė ji. Linktelėjau.-Ji nužudė ir Mari,-atsakė tyliai,-Suprantu, kaip jautiesi.

Mari buvo Sonatos jaunesnioji sesuo. Ji su Hanteriu lankė tą patį darželį, o mokykloje buvo klasiokai. Dingus Sonatai, Mari tikriausiai matė, kaip jos sesuo buvo išvežama, taigi vijosi automobilį iki vartų, kur buvo pašauta.

-Tikriausiai išalkot,-stengėsi pakeisti niūrią nuotaiką Sonata,-Parodysiu jums jūsų kambarius. Galėsit nusiprausti, persirengti ir ateiti papusryčiauti. Mūsų virėja Kleina ruošia nuostabius patiekalus,-nusišypsojo ir vedė mus ilgu kolidoriumi. Iš visų kampų lindo žmonės. Jie maloniai mums nusišypsodavo.

-Įsikurkit,-tarė Sonata sustodama,-Jūsų durys visos penkiolika nuo šių,-parodė į duris priešais mus,-Iki galo,-parodė į dešinę pusę.

-Ačiū,-padėkojau jai ir atsisukau į laukiančius žmones,-Įsikurkit kambariuose. Vėliau susitiksim,-šyptelėjau ir jie išsiskirstė.

-Esi jų vadė?-paklausė mergina ir šyptelėjo.

-Nenorėčiau vadinti savęs vade. Tiesiog ištraukiau juos iš kupolo, ir nuo to laiko jie manęs klauso,-tyliai atsakiau.

-Juk tai vis tiek šaunu,-sukikeno ji.

-Graži apranga,-pagyriau.

Tik dabar pastebėjau, kuo Sonata vilkėjo. Ji buvo su juodomis kelnėmis, ilgais juodais marškinėliais, kurie krito žemyn ir buvo vos vos aukščiau kelių. Galai buvo iškarpyti, o gal netgi ir suplyšę, bet atrodė tikrai gražiai. Plaukus buvo susirišusi į netvarkingą kuodą.

-Ačiū,-sukikeno.-Palydėsiu tave iki kambario,-tarė.

-Gerai,-sukikenau ir patraukėm kolidoriumi tolyn.-Kaip čia atsiradai?-paklausiau.

-Kai defensyvai išvežė mane iš už kupolo, jie paliko mane prie šio pastato. Jis buvo apleistas ir kėlė šiurpą. Iš jo išėjo Metju. Jis užaugino mane. Tuomet, kai paaugau, keliaudavom aplink ir ieškodavom daugiau atstumtųjų,-pasisuko į mane.-Dabar mūsų daug daugiau nei manai,-nusišypsojo.

- Kai bėgom iš kupolo, defensyvas minėjo klajoklius. Tai jūs?-paklausiau.

Sonata žvelgė į priekį ir šypsojosi.

-Ne. Klajokliai yra žmonės, kurie buvo ištremti iš kupolo. Arba atsisakę jo prieglobsčio.

-Nejaugi nesiūlėt jiems prisijungti prie jūsų?-nustebau.

-Siūlėm. Bet jie atsisakydavo.

-Ar Alevein žino, kad čia įsikūrėt?-paklausiau.

-Ji žino, kad mes esam, bet nežino kur. Alevein rado mūsų radijo skleidžiamas bangas ir prisijungė prie jų. Kartais ji liepia mums išnykti. Sako, kad esam pasaulio klaida. Atstumtieji...

-Nesat,-paneigiau tą faktą. Nenorėjau, kad Sonata taip galvotų.

-Nebijok,-ji pasisuko į mane su šypsena,-Metju išmokė mane užsiblokuoti.

-Pasistatei 'sieną' nuo jausmų?-prisimerkiau.

Ji linktelėjo.

-Taip bent neskauda,-atsakė.

Nuleidau akis į žemę. Galbūt padariau klaidą vėl nugriaudama 'sieną' nuo visko, kas griovė mane iš vidaus? Gal būčiau mažiau kentėjusi? Galbūt man reikia imti pavyzdį iš Sonatos? Ji maloni kitiems, bet yra užsidariusi viduje. Ji nejaučia skausmo. Ji nesikankina. Neskęsta skaudžiuose prisiminimuose ir nekaltina dėl to savęs.

O kas, jei aš pasielgčiau taip pat?

__________________________________
Šiandien keliu dar vieną dalį, nes jos neįkelsiu šeštadienį ir sekmadienį (ryt įkelsiu dar vieną), kadangi išvažiuoju, o ten nėra interneto. Nepažadu, ar įkelsiu dalį ir pirmadienį, nes nežinau, kada grįšiu. Bet tikiuosi lauksit 😊

-Gabija