Kitokia istorija

III DALIS

Tą dieną grįžus namo daug galvojau apie berniuko žodžius, bet dar daugiau apie melodiją, kurią prisiminus, per kūną nubėga šiurpuliukai.

Kas jis?

Vienas pagrindinių klausimų, kurį sau uždaviau po susitikimo su juo.

Dėl jo melodijos, trumpam užmiršau viską, kas dedasi mano gyvenime, bet grįžus mamai viskas vėl sukilo. Neatlaikiau ir papasakojau, ką mačiau per žinias. Jos veidas persikreipė, ji atsisuko į mane, trenkė man per veidą ir tarė:

- Gal jau gana kalbėti apie šį vyrą? Jis mus paliko ir to užtenka. Pamiršk jį ir tai, kad jis kažkada buvo Tavo tėvu.

Aš stovėjau susiėmusi už veido, o mano akyse vėl ėmė kauptis karčios skausmo ašaros. Nuleidau galvą ir sugebėjau ištarti tik vieną sakinį.

- Atleisk, mama, - ir nusivaliusi ašaras nuėjau į savo kambarį.

Tuo metu, aš nesupratau, kodėl ji taip kalba, tačiau dabar, prisiminusi tą dieną aš suvokiu, kad jai pačiai buvo skaudu ir ji tiesiog norėjo viską užmiršti. Ji mylėjo tėtį iš visos širdies, o jis taip su mumis pasielgė. Po tos dienos, aš apie tai nekalbėjau.

Praėjo kelios dienos po barnio su mama. Ji vis dar ant manęs pyko. Sprendžiu iš to, kad mažai su manim bendravo.

Tą dieną aš su Marku ėjome iš mokyklos. Mes visada einam kartu, visada juokiames. Jis buvo su manimi visada kiek tik pamenu. Ir kiekvieną kartą jam nusišypsant aš jausdavau drugelius pilvuke.

Tada, jei gerai pamenu, mes eidami namo kalbėjom apie tą vakarą vykstantį festivalį, kurio pabaigoje į dangų bus paleisti žibintai ir nusprendėm, kad kartu nueisim atsisėsti ant suoliuko priešais mūsų namus ir grožėsimės jais.

Ir mes taip padarėme. Mes sėdėjom ir išsižioję stebėjom švieselėmis nusietą dangų. Tai buvo nepakartojamas vaizdas. Prieš einant namo aš atsisukau į Marką, o jis jau žiūrėjo į mane. Jis ruošėsi kažką sakyti, bet staiga jį pakvietė namo jo mama, tad mes turėjom atsisveikinti.

Rytoj aš paklausiu pas jį, ką jis nkrėjo man pasakyti.

Tačiau to, kas nutiko kitą dieną aš nesitikėjau..