Kitokia istorija

LIII DALIS

Nusileidome Los Angelo oro uoste. Mus pasitiko juodas limuzinas prie kurio buvo vyriškis su užrašu "Marz". Atsisėdome į limuziną ir po geros valandos jau buvome prie didelio prabangaus pastato.

- Atvažiavom, - tarė Kalebas ir išlipęs iš limuzino pradėjo išiminėti daiktus. Išlipau paskui jį ir grožėjausi vaizdu. - Eime? - paklausė Kailas nešdamas daiktus.

- Aš bijau, - tariau žengdama žingsnį atgal.

- Aš būsiu šalia, nesijaudink, - jis nusišypsojo. - Beje, neiškrisk iš savo įvaizdžio, - šie jo žodžiai privertė mane nusijuokti.

Pasijutusi drąsiau pradėjau žingsniuoti link durų. Su kiekvienu žingsniu širdis daužėsi vis labiau, bet neleidau savo emocijų į išorę. Priėjus atidariau duris iš peržengia slenkstį. "Kelio atgal nebėra" - pagalvojau ir sustojau.

- Kalebai, kodėl jūs taip ilgai? - laiptais leidosi jo mama ir kalbėjo kiek piktu tonu. - Kas šita iš psichinės ligonines pabėgusi merga ir kur ta įkyri paleistuvės dukra, kurią turėjai atvežti? - ji buvo pikta, tačiau kalbėjo gan ramiai.

- Paleistuvę tiesą pasakius pažįstu tik vieną. Ji dabar stovi priešais mane, - tariau atsisukusi į ją. - O šiaip būčiau atsargi, nes ši merga, pabėgusi iš psichinės ligoninės, gali sulaužyti Tavo norį, po plastinės operacijos ir perskelti tuščią galvą, - ėjau iš lėto link jos, o akyse galėjau įžiūrėti baimę.

- Tu atvažiavai, - tarė tėvas atėjęs iš gretimo kambario, - Ir negana to, grasini mano žmonai. - jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. - Man patinka Tavo naujas stilius. - jis apėjo aplink mane ir galiausiai žvelgė man tiesiai į akis. - Sveika atvykus. Tavo kambarys priešais Kalebo, jei ko nors reikės - sakyk, reikės pinigų - prašyk. Šiuose namuose Tu esi tokia pat šeimininkė kaip ir aš. Geros viešnagės.

Jis pakalbėjęs nuėjo savo keliais, palikdamas mane stovėti vidurį koridoriaus. Man buvo keista, dėl jo žodžių, dėl jo gražių žodžių ir pasiūlymų.

- Eime? - prikėlęs mane iš transo būsenos tarė Kails. Linktelėjau ir nusekiau paskui jį. - Štai Tavo kambarys, - tarė jis, atidaręs duris ir įleidęs mane.

- Wow, - išpūti ši akis nustebau aš. - Čia mano kambarys?

- Aha, o maniškis priešais Tavo, tad jei ką, gali visada mane kviesti, kadangi dažniausiai būnu užsidaręs tenai, - tarė jis ir pastatė mano lagaminą ir kuprinę prie lovos.

- Aš einu į savo kambarį, - galiausiai tarė Kailas. - Įsikurk ir jei ko nors prireiks - mano durys visada atviros Tau.

Linktelėjau jam ir toliau džiaugiausi savo nauju kambariu. Pradėjau vaikštinėti po jį ir pastebėjau kambaryje esančias dar tris duris. Tai mane labai nustebino. Žinoma, smalsumas mane žudė, tad atidariau vienas iš durų. Už jų buvo gan erdvus vonios kambarys. Tai manęs nenustebino. Tačiau atidarius antras duris užėjau į taip vadinamą "spintą". Gan juokingai skamba "užėjau į spintą", bet taip jau buvo. Tai buvo atskiras kambarys drabužiams.

- Lyg aš turėčiau tiek daug drabužių, - tariau sau. - Man atrodo, kad ši spinta didesnė už mano kambary.

Pasikalbėjus su savimi ir pasijuokia nuėjau patikrinti kas slypi už paskutinių durų. Nespėjusi jų atidaryti išgirdau beldimą į kambario duris.

- Užeikit, - šuktelėjau ir pro jas įėjo "tėtis".

- Kaip Tavo kambarys? - paklausė jis priėjęs prie manęs.

- Įspūdingas, - tariau ir nusišypsojau.

- Džiaugiuosi, - nusišypsojo jis. - Pražiūrėjai jau viską?

- Dar ne, - atsakiau ir pažvelgiau į paskutines duris.

- Dar nespėjau patikrinti kas už jų? - nusijuokė jis.

- Dar ne, - tariau ir pradėjau eiti link jų.

- Tuomet padarom taip, - priėjęs prie manęs tarė jis. - Užsimerk ir nežiūrėk.

- Nuo kada tapai toks tėviškas? - susidomėjus paklausiau jo. - Juk prieš tai darei viską, kad jausčiausi nereikalinga ir bejėgė.

- Kol kas tai pamiršk ir užsimerk.

Padariau kaip jis manęs ir prašė. Nieko nemačiau ir pasitikėjau juo. Gal tai dėl to, kad vis dar ilgiuosi savo tėčio, kuris buvo seniu ir tikiuosi, kad jis vis dar čia, bet jaučiausi tikrai nuostabiai tuo momentu.

- Atsimerk, galiausiai, - tarė jis.