Kitokia istorija

XXXIV DALIS

- Lu, aš visada būsiu šalia, kad Tau padėti...

Jau žinojau, kas stovi šalia, tad tik dar smarkiau jį apkabinau. Jis pasielgė taip pat. Po poros minučių nuvalė man ašaras ir padrąsinęs nuėjo su manim namo. Praėjus namų slenkstį iš virtuvės išlindo Lukas ir Trevis. Pamatę mus jie priėjo su šypsena, besijuokdami, tačiau pamatę mane sustojo. Jų veidai pasikeitė. Jie tapo pikti ir pilni įtūžio.

- Ką jai padarei? - pradėjo rėkti Trevisas ir čiupo Tobį už maikės. - Ką jai padarei? Sakyk!

- Trevisai, baik! - sušukau ir puoliau prie jo.

Lukas pasielgė taip pat kaip ir Trevis. Aš mėginau patraukti juos nuo Tobio, tačiau buvau pastumta. Mėginau dar ir dar, tačiau viskas baigėsi taip pat. Galiausiai, paskutinį kartą čiupau Treviso ranką ir prašiau jo apsiraminti. Jis atbula ranka mane pastūmė. Smarkiai pastūmė ir aš kritau ir susitrenkiau galvą į stalą.

Toliau tamsa..

{Tobio pov.}

Mane smaugia. Jis laiko už mano maikės ir ją kelia. Man mažai oro. Matau, kaip Luna iš visų jėgų bando man padėti, tačiau nevykusiai. Bet ji nepasiduoda. Jis vėl ir bėl bando dasibrauti iki manęs, tačiau galiausiai krenkta. Ji nukrito ir nebeatsikelia. Aš sukaupiau visas jėgas, visą drąsą ir pastūmęs nuo savęs vaikinus pribėgau prie jos.

- Lu! Lu, atsimerk, prašau, - rėkiau jai, tačiau ji nejuda. Pakėliau ją ir stipriai apkabinau. - Aš negaliu Tavęs vėl prarasti. Lu, atsimerk, maldauju!

Staiga ji pajudino ranką. Jos nuostabios akys pradėjo po truputį prasiverti.

- K-kas nutiko? - dar neprasimerkusi ištarė ji.

Nesugebėjau nieko pasakyti. Mano akyse rinkosi ašaros. Aš ją stipriai apkabinau ir negalėjau paleisti. Ji viskas, kas man liko. Negaliu jos prarasti. Tik ne vėl...

{Lukos pov.}

Pramerkiu akis. Priešais save matau Tobį, beveik verkiantį. Šalia jo mama, Tomas, Lukas ir Trevis. Jie visi žiūri į mane, kaip į ką tik prisikėlusį numirėlį. Pamėginau pakelti ranką, tačiau to nespėjus padaryti, pakliuvau į Tobio glėbį. Jis mane taip stipriai apkabino, kad man net oro pritrūko. Jaučiau, kaip jo kūnas trukčioja. Jis verkia. Tuomet atsisukau į Trevisą. Jis buvo susirūpinęs. Jo akyse jaučiau gailesčio žvilgsnį, tad kiek stumtelėjau Tobį, kad jis pasitrauktų ir atsistojau. Atrodė, kad mabo galva plyšta. Tokio skausmo dar nejaučiau. Galva apsisuko ir aš netekau pusiausvyros. Pajaučiau, kaip mano kūnas sunkėja, o žemė artėja. Jau laukiau to smūgio, tačiau atsitrengiau į Treviso krūtinę. Jis pagavo mane ir stipriai prispaudė prie savęs.

- Trevisai, negraužk savęs taip. Man viskas gerai. - tariau apkabinusi jį. - Tobis man nieko nepadarė. Jis kaip tik mane gynė. Jis manęs nenuskriaustų. Prašau, nepyk ant jo. Jis tikrai geras vaikinas. - mano balsas kuo toliau, tuo labiau silpnėjo. Jaučiau, kaip vėl netenku sąmonės.

- Atleisk man, - tyliai į ausį tarė Trevis ir po to vėl tamsa.