Kitokia istorija

LVII DALIS

- Prašau, - verkdama tariu Kailui ir jis nuleidžia kumščius.

- Gerai, - taria jis ir prieina prie manęs. Jis pažvelgia į mano basas kruvinas kojas ir susiima už galvos. - Kas Tau nutiko, Lu? - jo balsas drebėjo.

- Nesijaudink, man viskas gerai, - tariau ir priėjusi jį apkabinau. - Nesijaudink dėl manęs, buvo ir blogesnių situacijų, - nusijuokiau. - Juk nemanai, kad Tavo sesė yra tokia silpna ir bejėgė.

- Tu mane išgąsdinai, Lu, - jis pakėlė galvą ir žvelgė man į akis. - Kas būtų, jei būtum pakliuvusi į bėdą? Kas jei Tave būtų kas nors sužeidę?

- Bet juk man viskas gerai, - šiaip ne taip išspaudžiau šypseną.

- Džiaugiuosi dėl to, - nusišypsojo jis. - Bet prižadėk, kad taip daugiau nenutiks.

- Prižadu, - tariau jam.

- Keliaujam namo?

- Eik į mašiną, aš greitai ateisiu, - nusišypsojau ir atsisukau į Momo. Jis vis dar stovėjo žiūrėdamas į žemę su nuleistom rankom. - Aš atsiprašau už jį, - tariau. - Nesitikėjau, kad jis taip sureaguos. - jis vis dar tylėjo. Net nepakėlė akių. - Na, tuomet iki, Momo. - tai tarusi apsisukau ir iš lėto pradėjau eiti link mašinos, kurioje manęs jau laukė Kalebas.

Tiesą pasakius, tikėjausi, kad dabar nutiks taip, kaip daugumoje romantinių filmų. Jis pribėgs ir apkabinęs tars nuoširdžią, priverčiančią išlieti ašaras, kalbą, tačiau tai tikras gyvenimas. Jis pasiliko stovėti toke pačioje vietoje, o aš su Kailu išvažiavome.

- Luna, kas tarp jūsų įvyko? - pertraukė tylą Kailas.

- Tai ilga istorija. Nesigilink, - tariau jam ir nusukau žvilgsnį pro langą.

Visą likusį kelią jis tylėjo. Grįžus namo Kalebas mane nunešė į mano kambarį, kad nepalikčiau kruvinų pėdsakų namuose, o pats išėjo.

Palindau po dušu. Nusiprausiau kojas, aplipusias purvu, bei sudžiūvusį kraują ant jų. Atsisėdusi ant lovos susibintavau kraujuojančias vietas ir atsiguliau į lovą. Vis dėlto buvo pašėlusi diena.

Rytas. Pabundu gan anksti nuo košmarų, kuriuos sapnavau naktį. Atsikėliau visa išpilta prakaito. Išsiridenau iš lovos ir mėginau nueiti iki virtuvės atsigerti, tačiau skausmas pėdose buvo per didelis, kad galėčiau atsistoti, tad pasiėmiau nuo naktinio staliuko telefoną ir pradėjau landžioti po socialinius tinklus.

Nežinau kiek laiko žaidžiau ir minkiau savo telefoną, bet galiausiai išgirdau beldomą į duris.

- Prašom, - riktelėjau vis dar gulėdama lovoje.

- Labas rytas, - atvėręs duris tarė Kailas. - Kaip miegojai? - priėjęs prie lovos paklausė jis.

- Labas! Visai gerai, - melavau. - O Tu kaip?

- Puikiai, - entuziastingai šuktelėjo jis. - Viskas, tingine, kelkis, ruoškis ir ateik į pirmą aukštą. Važiuosim į miestą - tai taręs jis apsisuko ir išėjo iš kambario, palikdamas mane vieną kambaryje.

Sėdėjau ant lovos krašto ir nežinojau kaip elgtis. Kojos degte degė iš skausmo, labiau negu vakar, tačiau Kailas mano, kad viskas gerai. Negaliu pasakyti jam, kad melavau.

- Susiimk, - tariu sau ir gilii įkvėpus atsistojau. Jaučiau, kaip skruostu nurieda viena skausmo ašara. Žengus žingsnį nurieda antra, trečia ir ketvirta, tačiau aš kenčiu. Persirengiau ir susišukavau kiek įmanoma mažiau judėdama. Tačiau susiruošus turėjau kaip nors nusileisti laiptais žemyn, tad suėmiu save į kumštį ir sukaupus visas jėgas nusileidau į virtuvę, kur jau laukė Kailas.

- Pasiruošusi keliauti? - paklausė jis.

- Taip, - nusišypsojau ir sumelavau jam. - Aš pasiruošus!