Dauguma šiuolaikinių istorijų būna labai nuspėjamos. Mergina yra nepopuliari, mokosi mokykloje, ją vadina "moksliuke", bet į jos mokyklą persikelia mokytis koks nors gražus arba įžymus vaikinas, kuris įsimyli moksliukę. Žinoma, kaip gi be dramų? Mok...
- Ar žinojote, kad jūs turite žmoną ir du vaikus, ir mano mamos santykiai neturėtų dominti jūsų, - atkirtai pasitikinčiai. Tačiau viduj jaučiausi išduota.
- Tai Tu žinojai? - paklausė jis sutrikusiu žvilgsniu.
- Ji turi pilną teisę būti laiminga, - atsakiau jam. - Lygiai taip pat, kaip ir jūs.
- Aš buv... esu laimingas, - atsakė jis. Jo veidas priminė įskaudinti žmogaus, tačiau jis to neparodė. - Pasipuošk, šiandien eisim vakarieniauti su Džefersonais ir jie primygtinai nori, kad Tu dalyvautum.
Tai pasakęs, jis apsisuko ir išėjo iš mano kambario. Nežinau kodėl, bet jaučiausi lyg nežinioj. Ne tik dėl mamos, bet ir dėl jo.
- Džefersonai... - pamurmėjau sau panosėj. Ši pavardė man labai girdėta, tačiau niekaip negaliu prisiminti kur. - Nesvarbu, - vėl tariau ir nuėjau į dušą. Išsipraususi pasileidau muzikos ir pradėjau dainuoti bei šokti.
Buvau taip įsijautusi, kad pamiršau, jog esu tik apsisiautusi rankšluosčiu, kuris su kiekvienu judesiu vis labiau atsilaisvina ir leidžiasi grindų link. Bet tuo metu man tai nerūpėjo. Jis nukrito, o aš ir toliau šokau.
Staiga pasigirdo beldimas į duris. Staigiai išjungiau muziką ir pradėjau eiti durų link. Kokią aš būčiau padariusi kvailystę, jei nebūčiau praeidama pro veidrodį į jį nepažiūrėjus. Staigiai nubėgau toliau durų ir užsirišau chalatą, kuris gulėjo ant mano lovos. Atidariau duris, o už jų stivėjo Kalebas.
- Sveika dar kartą, - tarėjis ir nusijuokė. - Šėlai be manęs?
- Šiek tiek, - pripažinau ir taip pat nusijuokiau.
- Štai, čia Tau, - tarė jis ištiesdamas man juodą dailią dėžę. - Noriu, kad ją užsidėtumei šiandienos vakarienei, - tarė jis ir nusišypsojo.
- Dėkui, - apsidžiaugusi stipiai jį apkabinau.
- Luuu! Tu visa šlapia! - pradėjo šaukti jis, o aš tik dar stipiau jį apkabinau.
- Gerai gerai, - galiausiai paleidusi jį tariau. - Kiek dabar valandų ir kelintą vakarienė?
- Dabar jau kiek po dviejų, o vakarienė tik šeštą, tad jei nori, galim pažiūrėti kokį filmą, - tarė jis.
- Aš apsirengti, o Tu - popkornų, - tariau jam ir uždariau duris. - Žiūrėsim Liūtą karalių! - bėgdama persirenkti šuktelėjau jam.
Greitai nuėjau į vonios kambarį ir savo šlapius plaukus susirišau į netvarkingą kuoduką. Tada nubėgau pasikuosti po spintą ir tiesiog išsitraukusi pirmus po ranka pasitaikiusius drabužius juos apsivilkau.
Oops! Ang larawang ito ay hindi sumusunod sa aming mga alituntunin sa nilalaman. Upang magpatuloy sa pag-publish, subukan itong alisin o mag-upload ng bago.
Apsirengusi susitvarkiau kambarį, pasiėmiau savo kompiuterį ir nusileidau į pirmą aukštą, kur jau ruošė popkornus Kailas.
- Geriausias filmukas yra Klajojanti Haulo pilis, idiote, - atkirto jis.
- Kas? - kiek nesupratusi paklausiau jo.
- Tik nesakyk, kad Tu jo nemačiusi, - piktai tarė jis. Aš tik papurčiau galvą. - Tuomet Tavo karalius palauks, - tarė jis ir paėmęs iš manęs kompiuterį įdavė man į rankas dubenį popkornų ir liepė sekti paskui jį. Taip ir pdariau.
Taigi, įsipatoginę palėpėje per multimediją pasileidome kažkokį filmuką. Jį žiūrėdama aš apie dau ką galvojau. Šaima, draugai - net jie gali Tave išduoti. Tačiau tie, iš kurių nieko nesitiki, gali Tau atnešti žymiai daugiau laimės, negu tie patys mylimiausi ir artimiausi. Žinoma, kai kuriose vietose labai daug verkiau, net neįsivaizduoju kodėl, tačiau supratau, kad turiu naują mėgstamiausią filmuką.
- Na, kaip? Patiko? - pasibaigus filmukui paklausė patenkintas Kalebas.
- Kada dar galėsim jį pažiūrėti? - braukdama nuo veido ašaras nusišypsojau jam.
- Bet kada, tik ne dabar, - atsakė jis žvelgdamas į lairodį. - Jau pusė penkių, reikia eiti ruoštis.
- Gerai, - atsistojusi tariau ir padėjusi jam susitvarkyti nuėjau ruoštis.
