Kitokia istorija

XXXV DALIS

Pabudau savo kambaryje. Aplinkui nebuvo nieko, išskyrus mane. Iš lėto atsikėliau iš lovos ir nuėjau prie veidrodžio. Buvau su ankstesniais drabužiais dėl to jaučiau šaltį, tad persirengiau ir nusileidau į pirmą aukštą. Svetainėje sedėjo mama su vaikinais ir gėrė arbatą. Lipau iš lėto ir stengiausi kuo tyliau, bet Tobis mane pastebėjo. Jis pakilo nuo sofos ir pribėgo prie manęs.

- Tau viskas gerai? Kaip Tu jautiesi? - jis apipylė mane klausimais.

- Man viskas gerai, nesijaudink. - nusišypsojau. - Kodėl jūs dar čia? Juk jau beveik dešimt.

- Mes nerimavom dėl Tavęs, tad kai nualpai, Trevisas nunešė Tave į lovą ir mes laukėm kol Tu pabusi. Taip pat palaikėm Tavo mamai kompaniją, - tarė Tomas. Pastebėjau už jo esantį Trevisą. Jis neatsisuko į mane ir tiesiog sedėjo nuleidęs galvą. Priėjau prie jo.

- Kaip Tu? - tariau priėjusi šalia jo.

- Pagal viską, tai turėtų būti mano žodžiai. - kalbėjo Trevis net nežiūrėdamas į mane.

- Kodėl negali į mane pažiūrėti? - paklausiau jo ir padėjau savo ranką jam ant peties. 

- Man gėda už savo veiksmus ir už tai, kad sužalojau Tave. - jis užsidengė veidą rankomis.

- Bet juk man viskas gerai. Ir aš ant Tavęs nepykstu. Tu man esi ne kartą padėjęs, dėl ko aš tiesiog negaliu ant Tavęs pykti. Aš priešingai - esu Tau dėkinga. - jis pagaliau pasižiūrėjo man į akis. Jis buvo visas persigandęs ir piktas ant savęs. - Nesijaudink, man viskas gerai, - aš jį smarkiai apkabinau kol jis nusiramino. - Atleiskit vyručiai, kad sugadinau vakarą. Tikiuosi, kad kitą kartą viskas bus gerai. - tariau ir kiek nusiminiau.

Staiga išgirdau gitaros skambesį. Atsisukusi pamačiau, kaip Tobis groja Justin Bieber "Friends" dainos melodiją. Visų nuotaika iš kart pagerėjo. Sulaukiau tinkamos akimirkos ir tuomet pradėjau dainuoti. Vis dar kiek sukosi galva, tačiau dainuodama atsipalaidavau ir pasinėriau į muziką. Tai pats geriausias vaistas nuo visų ligų.
Pasibaigus dainai ėmiau juoktis iš visos širdies, kiti taip pat.

- Gal norit pasivaikščioti? - paklausė Lukas. - Lauke šilta ir geras oras.

- Galim! - sutiko Tomas. Jam pritarė Trevisas ir aš. Tobis nepasakė nė vieno žodžio.

- O kaip Tu, Tobi? - pasiteiravo Lukas.

- Nemanau, kad man derėtų jums trukdyti. - atsakė jis ir kiek susigūžė.

- Ką čia nusišneki? Juk visi čia esantys dabar draugai. Eime su mumis. - paragino jį Trevisas. Lukas kiek nusiminė, tačiau nieko nesakė.

Tobiui sutikus išėjom. Ėjom link paplūdymio, kalbėjom įvairias nesąmones ir kėlėm vienas kitam nesuprantamus klausimus, pavyzdžiui, kodėl pasaulinis karas vadinamas pasauliniu karu, jeigu jame nedalyvavo pasaulis? Jūs suprantat šį klausimą? Būtent. Aš irgi jo nesupratau, dėl to ir buvo linksma. Taip vaikščiojom iki kokių dvylikos valandų, o tuomet pradėjom skirstytis. Trevisas, Lukas ir Tomas išvažiavo, o Tobis lydėjo mane namo.

- Kaip Tu jautiesi? - paklausė jis.

- Šiek tiek dar skauda galvą, tačiau jau geriau nei prieš tai. - atsakiau.

- Kaip Tau sekėsi tuos metus, kai aš turėjau išsikraustyti?

- Prastai. Tau išvažiavus likau visiškai viena ir sugniuždyta. Mane palaikydavo ir paguosdavo Tavo pasakyti žodžiai, kad dainuočiau, tad neapleidau muzikos, dėl ko ir neišprotėjau.

- Atleisk. - jis nusiminė ir nuleido galvą.

- Nesijaudink. Viskas gerai dabar jau. Nes Tu esi šalia...