Kitokia istorija

LXII DALIS

- Aš myliu Tave, Lulu ir visą laiką iki dabar mylėjau. - stojo tyla po šių Momo žodžių. Mačiau, kaip jo skruostai kiek parausta, o akys žvelgia į žemę.

- Tuomet kodėl išėjai? - paklausiau žvelgdama į jį.

- Tą naktį, kai žiūrėjom į dangun kylančius žibintus, mano tėvai susikrovė daiktus ir vos man grįžus namo, jie įsisodino mane į mašiną ir išsivežė. Aš norėjau su Tavimi atsisveikinti, tačiau jie man neleido. Mes atvykome į Losandželą ir čia apsigyvenom. Visą laiką norėjau su Tavimi susisiekti, tačiau nežinojau kaip. Telefono neturėjau, adreso nežinojau. Nepaisant to, visada rašydavau Tau laiškus ir dėdavau į stalčių tikėdamasis, kad kada nors atsiras galimybė Tau juos atiduoti ir štai, ji atsirado, - Markas iš kuprinės ištraukė tris didelius ir storus ryšulius laiškų. Jis ištiesė juos man. - Štai, manau, kad man neverta sakyti viso kito, šie laiškai kalbės už mane. Tikiuosi juos perskaičiusi viską suprasi.

Aš stovėjau, rankose laikiau Momo duotus laiškus ir nežinojau ką pasakyti. Per daug informacijos, kurią reikia apdoroti.

- Atleisk, kad užsipuoliau, - tariau jam ir nuleidusi akis mėginau paslėpti ašaras, kurios iš naujo pradėjo rinktis akyse.

- Ei, viskas gerai, - tarė jis ir priėjęs savo pirštais nuvalė mano ašaras. - Man nepatinka matyti Tave verkiančią, tad nusišypsok. Tu tokia graži, kai šypsaisi. - aš išraudau ir to nepajausdama nusišypsau. Vis dėlto kokia aš buvau kvaila, neleisdama visko išsakyti.

- Tai gal šia gražia proga važiuojam į kino teatrą pažiūrėti kokio filmo? - galiausiai prakalbo Kalebas, atitraukdmas mane su Momo vienas nuo kito. Nežinau kodėl, bet pradėjau juoktis.

- O gal geriau važiuojam pas mane? - paklausė Momo. - Vistiek namuose nieko nebus iki trečiadienio vakaro.

- Man tai tinka, bet viskas priklausys nuo Lunos, - tarė Kailas ir abu vaikinai žvelgė į mane. Kiek sutrikau.

- Mielai, tačiau manau, kad aš eisiu namo, tačiau jūs galit važiuoti, - tariau jiems. - Aš nesijaučiu taip gerai, o ir esu kiek pavargusi, tad nenorėčiau sukelti nepatogumų.

- Tai tokiu atveju galim važiuoti pas mus, - entuziastiškai tarė Kailas. - Gali pasilikti pas mane, jei nori, o rytoj nuvešiu namo, - atsisuko į Marką ir permetė savo ranką jam per pečius.

- Dėl manęs galim, tačiau, vėlgi, ar netrukdysim Tau, Lulu? - kiek sunerimęs paklausė jis.

- Netrukdysit, - nusišypsojau.

Po mano atsakymo mes draugiškai nuėjom iki mašinos ir atsisėdęs pradėjom važiuoti namų link. Pakeliui užsukom į degalinę užkandžių ir gėrimų. Kas vyko toliau nežinau, kadangi jau buvau užmigusi ant galinės sėdynės. Pamenu tik tiek, kad prabudau savo lovoje šiek tiek po dvylikos susapnavusi košmarą. Atsikėliau iš lovos su ašaromis akyse ir nuėjau iki Kalebo miegamojo durų. Man buvo baisu, tad pasibeldžiau į jas ir joms prasivėrus užėjau į kambarį.

- Lu, kažkas nutiko? - pasigirdo švelnus ir kiek užsimiegojęs Kalebo balsas. Nieko nelaukusi puoliau jam į glėbį ir pradėjau drebėti bei verkti. - Kas atsitiko? - apglėbė mane ir susirūpinęs paklausė.

- Susapnavau baisų košmarą, - atsakiau jam ir dar labiau panardinau savo veidą jo maikėje. - Aš bijau būti viena, - vis dar negalėsama nusiraminti tariau jam. Jaučiau jo ranką švelniai glostančią mano plaukus. - Ar galiu pabūti šiek tiek su Tavimi? - paklausiau.

- Žinoma, užeik, - atsakė jis ir uždaręs kambario duris nusivedė iki savo lovos. Einant mačiau Moko miegantį ant sofkutės Kalebo kambaryje. - Gulkis į lovą, o aš pabūsiu šalia, - tarė jis ir atsisėdo ant lovos krašto.

- Bet kas jei aš užmigsiu? - paklausiau jo kiek sunerimusi.

- Aš atsigulsiu ant žemės, nesijaudink, - atsakė jis, tačiau tai mane tik nuliūdino.

- Tada gulkis šalia manęs, - tariau jam atlaisvindama vietos jam. - Aš jausiuos saugiau žinodama, kad šalia manęs bus mano brolis, - tariau jam ir jis nusijuokęs atsigulė šalia.

- Labanaktis, spinduliuk, - tarė jis ir apsiklojęs atskiru dekiu užmigo. Taip pat ir aš.