Kitokia istorija

IV DALIS

Štai, aš ir vėl stoviu tame pačiame paplūdimyje. Aš ir vėl netekau man brangaus žmogaus. Tik aš neverkiu, kas yra labai keista.

Stoviu. Žiūriu. Stebiu.

Bangos dugsta lyg pašėlusios, pakyla taip aukštai, o po to krenta ir pasiekusios krantą dūžta. O vėjas... Vėjas taip inirtingai taršo man plaukus, lyg norėtų įspėti, kažką pranešti.

Ir štai, eilinį kartą iš apmąstymų mane ištempia girdėtas balsas.

Tai ji! Nejaugi čia jis? - tariau sau ir greitai apsisukau.

Bet ne. Tai buvo berniukas, kurio melodija skambėjo mano galvoje dvi dienas po susitikimo su juo.

Ką aš sau galvoju.. Juk jo jau nebėra - tariau sau ir vėl nusisukau jūros link. Aš buvau lyg be jausmų. Ir taip, tai labai keista kaip 8-erių metukų mergaitei.

Taigi, kaip jau tikriaudiai supratote, Markas išvyko. Jis išvyko ir nieko man apie tai nepranešė. Aš tai sužinojau iš kaimynės, kuri pasakė, jog vakar po žibintų šventės jie susikrovė daiktus ir išvažiavo.

Gal jis tai ir norėjo man padakyti, bet nedrįso ir nenorėjo gadinti nuotaikos?

Bet tai žino tik jis. Tad gana apie tai, ką tuo metu galvojau. Pereikim prie kito dalyko. BERNIUKAS.

Tas nedidelio ūgio ir tamsių kaip derva plaukų savininkas bėgo link manęs šaukdamas mane "dainininke". Jis pribėgo prie manęs rankoje laikydamas pakuotę pieno ir tarė :

- Kodėl Tu ir vėl liūdna?

Tačiau aš pratylėjau.

- Ei! - riktelėjo jis, - Tu gal nesupranti ką aš kalbu? - pakreipė galvą ir smalsiai pažiūrėjo į mane.

Aš pažvelgiau į jį ir tiesiog pradėjau verkti.

- Baik. Nusiramink. Neverk, prašau.

Jis padėjo ranką man ant peties.

- Nori, aš Tau parašysiu dainą? Tu galėsi ją padainuoti kaip praėjusį kartą ir taip nusiraminsi.

Jis bandė mane visais įmanomais būdais pralinksminti, tačiau tai buvo veltui. Iki kol jis garsiai neužrėkė:

- Gana! - ties jo šitu žodžiu stojo tyla. - Kodėl Tu verki? Tau skauda? Tave kažkas nuskriaudė?

Viskas ką aš sugebėjau, tai buvo pasukioti galvą, parodant, kad taip nėra.

- Tada, sesute, nusivalyk ašaras, atsistok ir dainuok. Tavo balsas yra labai gražus ir aš tikiu, kad su juo sugebėsi pasiekti kitų žmonių širdis.

Aš suklusau. Atsistojusi nusivaliau smėliu aplipusias kojas, rankove perbraukiau peveidą, sudrėkusį nuo ašarų ir atsisukau į berniuką. Po kiek laiko tariau:

- Kodėl Tu mane pavadinai sesute?

- Na, aš nežinau Tavo vardo, - tarė berniukas ir nusišypsojo. - Beje, Tu taip pat nežinai manojo. Aš esu Tobis.

- O aš esu Luna. Malonu susipažinti, Tobi. - tariau ir atsakiau jam į šypseną tuo pačiu.

Taip aš susipažinau su Tobiu, kurio po tos dienos daugiau nebemačiau. Nežinau kodėl, tačiau tikriausiai ant manęs yra kažkoks kprakeiksmas, dėl kurio netenku visų, kurie mane supa.
______________________________________
Sveikiii! Žinokit būčiau labai dėkinga, jei sulaukčiau bent vieno komentaro apie šią istoriją. Man labai įdomu sužinoti, ar ji jums patinka ❤❤❤