Kitokia istorija

LXIII DALIS

Prabudusi ryte kambaryje buvau viena. Miegojau tikrai gerai ir ramiai, tad atsikėlusi iš lovos išėjau į savo kambarį. Palindau po dušu ir persirengusi nusileidau į pirmą aukštą. Nors miegojau tikrai puikiai, bet jaučiausi siaubingai. Mano galva buvo labai sunki, o kūnas degantis. Nuėjau į virtuvę ir pasidariusi arbatos grįžau į savo kambarį. Atsisėdau į lovą ir apsikloju savo pūkuotu dekiu, kadangi buvo gan vėsu.

Gurkšnojau arbatą ir klausiausi muzikos per telefoną. Nieko gero neveikiau. Išgėrusi vieną puodelį, pasidariau antrą, po to trečią, ketvirtą ir penktą, tačiau niekas nenuėmė šalčio pokučio. Kai išgėriau paskutinį puodeį arbatos ir norėjau nueiti pasidaryti dar, pajaučiau, kaip mano kūną apleidžia jėgos. Man iš rankų iškrito puodelis ir sudužo, o po to aš sudribau ant žemės. Jaučiau skausmą rankoje, bei krūtinėje, tačiu negalėjau pajudinti savo galūnių bei likusio kūno. Staiga į kambarį pradėjo kažkas smarkiai belstis.

- Luna! Tu viskas gerai? - išgirdau Kalebo balsą.

- Ne, - kiek galėdama garsiau atsakiau, tačiau kiek supratau, jis negirdėjo.

- Mes užeinam! - mano nuostabai riktelėjo Momo ir durys prasivėrė. Nemačiau nieko, tačiau girdėjau, kaip jie pradeda bėgti link manęs.

- Pakelk ją, - paliepė Kailas. Pajučiau stiprias rankas apglėbiančias mano pečius ir blankiai išvydau Momo. Jo žvilgsnis buvo persigandęs. Jis atsarbiai pilštais perbraukė man per veidą.

- Kailai, ji smarkiai karščiuoja, - tarė Momo ir pakėlęs mane paguldė į lovą bei apklojo mano dekiuku prieš tai išimdamas puodelio šukes man iš kūno.

Mano akys pradėjo merktis, garsas silpnėjo, o šaltis stiprėjo. Galiausiai užsimerkiau ir toliau tamsa. Jaučiausi neapsakomai silpnai ir bejėgiškai. Dar kelias mintes silpnai girdėjau vaikinų balsus, kurie buvo išsigandę ir nežinojo ką daryti.

Pabudau po kelių valandų. Buvau apklota viskuo, kuo tik įmanoma, Momo sėdėjo šalia mano lovos ant grindų, o Kalebas statė arbatos puodelius ant stalo.

- Kaip jautiesi? - paklausė Momo.

- Man šalta, - atsakiau ir susiraukiau.

- Išgerk, - paduodamas man puodelį arbatos tarė Kalebas. Aš pradėjau ją gurkšnoti, tačiau geriau nebuvo. - Vis dar šalta? - linktelėjau. Mačiau, kaip Kalebas susinervina. - Markai, gali su ja pabūti kol nuvažiuosiu vaistų? Tu vistiek neturi dar teisių.

- Žinoma, aš ja pasirūpinsiu, - atsakė jis.

- Jei man grįžus ji verks, manau žinai kas Tau bus, - pagrąsino jam Kailas ir apsisukęs išbėgo iš mano kambario.

Stojo nejauki tyla. Momo vaikščiojo po kambarį nerasdamas sau vietos, o man nuo gulėjimo pradėjo skaudėti nugarą, tad nusiklojusi atsisėdau ant lovos krašto.

- Ką Tu darai? - kiek nustebęs paklausė jis.

- Man paskaudo nugarą, - atsakiau ir atsistojusi šiek tiek susvyravau. Mačiau kaip Markas staigiai pribėgo prie manęs ir sugriebė mane už liemens.

- Jei nori kur nors eiti, tai bent leisk Tave palydėti, kad nenukristum, - tarė rimtu balsu jis. Parodžiau jam pirštu į mini studijos duris ir jis nuvedė mane iki tenai. Paleidęs mano liemenį jis pradėjo grožėtis kambariu ir aparatūra, o aš viską sujungusi nuėjau prie mikrafono ir klavišinių. Nieko nesakiusi pradėjau groti ir dainuoti dainą "Maps". Ją dainuodama visada galvodavau apie Marką, tad manau, kad pagaliau turiu ją sudainuoti jam asmeniškai.

Man baigus dainuoti atsisukau į Momo. Jo ašaros buvo pilnos ašarų. Jis žiūrėjo į mane nuostabos ir nostalgijos pilnu žvilgsniu ir galiausiai pribėgęs prie manęs stipriai mane apkabino.

- Kad Tu žinotum, kaip aš laukiau tos akimirkos, kai galėsiu vėl išgirsti Tavo balsą, - tarė jis panardinęs savo veidą man į plaukus. - Atleisk man. Aš prižadu, daugiau Tavęs nebepalilsiu, - sakė jis ir pažvelgė man tiesiai į akis. - Aš labai Tavęs pasiilgau, bet dar labiau myliu Tave, - tarė jis ir pabučiavo mane priversdamas visą kūną nueiti šiurpuliukais.

- Kaip ilgai aš to laukiau, - tariau jam bučinio metu ir pajutau, kaip jo lūpų kampučiai pakilo, tačiau bučinio nenutraukė.