Dauguma šiuolaikinių istorijų būna labai nuspėjamos. Mergina yra nepopuliari, mokosi mokykloje, ją vadina "moksliuke", bet į jos mokyklą persikelia mokytis koks nors gražus arba įžymus vaikinas, kuris įsimyli moksliukę. Žinoma, kaip gi be dramų? Mok...
- Palauk, yra kai kas, ko norėčiau Tavęs paprašyti. Tai labai svarbu man.
Jis sukliso.
- Tu pirmą kartą manęs kažko prašai, kas Tau yra svarbu, - jis nusišypsojo. - Sakyk.
Aš pradėjau niūniuoti jo kurtą melodiją, kuri buvo parašyta seniai ant smėlio. Aš užsimerkiau ir niūniavau. Mane vėl užplūdo šilti prisiminimai ir tos dienos. Baigusi atsimerkiau ir pažvelgiau į Tobį. Jis buvo nustebęs. Jo skruostu riedėjo ašara.
- Tobi, aš norėčiau išgirsti tęsinį. - jis nusivalę skruostu riedėjusią ašarą ir nusiminė.
- Atleisk, aš nebekuriu melodijų. Man nebeišeina rašyti natų.
- Tobi, manau, kad tai tik pasiteisinimas. Tačiau aš Tavęs neskubinsiu ir neversiu. Tikiuosi kada išgirsti šios nuostabios melodijos pabaigą. - aš nusišypsojau, - o dabar aš jau eisiu. Iki.
Tai tarusi nusisukau ir ėmiau eiti link namų. Galvoje sukosi tiek daug minčių. Bet svarbiausia jų buvo ta, kad aš radau Tobį. Aš taip džiaugiausi, kad eidama ėmiau šokinėti. Susitikimas su juo nukreipė mano mintis nuo incidento su tėčiu. Po gero pusvalandžio jau buvau prie namų. Atrakinau duris ir užėjusi kritau ant sofos. Tikriausiai buvau labai pavargus, nes nst nepastebėjau kaip užmigau.
Pramerkiu akis. Aplink tamsu. Namai pripildyti tyla, tik už durų neramus vėjas laužo medžų šakas. Atsikeliu ir einu link virtuvės. Mane labai troškino. Atsigėriau vandens ir ėjau ieškoti mobilaus. Jį paėmusi radau begalę praleistų skambučių ir SMS žinučių. Visos jos buvo nuo Tomo, Treviso ir Luko. Žinutėse vis kartojosi frazės, tokios kaip "kur Tu?" " ar Tau viskas gerai?" "prašau atsiliepk" ir panašiai. Kad man būtų paprasčiau aš sukūriau grupę su mumis visais ir parašiau :
"Vaikinai, atleiskit jei priverčiau nerimauti. Man viskas gerai. Norėjau tiesiog pabūti viena."
Iš karto gavau atsakymą nuo Tomo, kuriame buvo parašyta, jog labai juos išgąsdinau ir kad daugiau taip nesielgčiau. Aš dar kartą jų atsiprašiau.
Laikrodis rodė 20:43 tad aš persirengiau į sportinę aprangą ir susirišau plaukus į uodegą.
Prieš išeinant parašiau vaikinams.
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Už 10 minučių jau buvau paplūdimy ir laukiau vėluojančių vaikinų. Jiems atėjus mes pajuokavom, pasijuokėm ir ėmėm bėgioti. Tai buvo 6 kilometrų maršrutas, pro kurį jau beveik mėnesį bėgioju.
Praėjus bos 20-čiai minučių bėgimo vaikinai prašė pertraukos.
- Kokie jūs silpni, - pasišaipiau iš jų.
- Man reikia mest rūkyt, - tarė uždusęs Tomas.
- O man mažiau valgyt, - prisijungė prie sundimosi Lukas.
- O aš ir be bėgiojimo esu gražus, - uždusęs tarė Trevis.
- Paklausius jūsų, galiu teigti, kad esat pencininkai, - toliau iš jų šaipiausi.
- Kažkas labai geros nuotaikos, - tarė Lukas.
- Taip, - nusišypsojau.
- Ir kas gi nutiko per tą laiką, kai mus ignotavai? - susidomėjo Trevis.
Aš tik kilstelėjau pečius ir užsisukusi vėl ėmiau niūniuoti Tobio melodiją. Po kiek laiko atsisukau į juos.
- Na, senukai, gal jau bėkim toliau? - visi linktelėjo ir mes pasileidom bėgti toliau.
Prabėgus visą maršrutą mes vėl buvom paplūdimy.
- O dabar kas paskutinis įbėgs į vandenį, tas kvailys, - sušukau ir ėmiau nusirenginėti ir bėgti link vandens. Vaikinai iš pradžių nesuprato, tačiau po to ėmė tarpusavy rungtis, kad greičiau pasieks mane. Man buvo linksma stebėti juos, net ėmiau garsiai juoktis.
- Ha! Lukai, Tu paskutinis! - riktelėjau aš, - reiškias Tu kvailys! - tai tarus ėmiau juoktis.
- Kas Tau kvailys? - besijuokdamas paklausė ir ėmė artintis prie manęs. Aš ėmiau plaukti nuo jo prašydama kitų pagalbos, tačiau jie tik juokėsi ir nieko nedarė. Galiausiai Lukas priplaukė prie manęs ir ėmė kutenti mane ir taškytis. - Kas Tau kvailys, ką?
- Aaaa, baik, Lukai! Baik!!!! - rėkiau iš visos gerklės. Jis liovėsi, o aš nuplaukusi toliau nuo jo ir pasislėpusi Trevisui už nugaros vėl šuktelėjau, - Lukas kvailys! Lukas kvailys!
Žodžiu, tas vakaras buvo nerealus. Mes plaukiojom geras dvi valandas. Žaidėm gaudynes vandeny, taškemės ir juokavom. Tai buvo nerealus laikas, praleistas su nuostabiais žmonėmis.
- Gerai, vyruęiai, manau, kad man jau laikas keliauti namo. Vis dėlto jau beveik dvylika, - išlipusi iš vandens tariau jiems.
- Einam, palydėsim Tave namo, kad nebūtų kaip praėjusį kartą, - tarė Lukas.
Mes ėjom iki mano namų ir kalbėjom labai keistom temom, tokiom kaip vaiduokliai, supernaturalūs reiškiniai ir panašiai. Priėję namus atsisveikinom ir išsiskyrėm. Priėjusi namų duris pastebėjau, kad dega šviesa.
- Dabar man šakės, - tariau sau ir atidariau namų duris.
