Kitokia istorija

XXXXI DALIS

Rytas. Visą naktį nesugebėjau umigti. Vis galvojau apie vakaro įvykius kurie man nedavė ramybės. Atsikėliau i lovos apie etą valandą. Pasiėmiau savo drabuius, kurie vis dar buvo lapi ir susidėjau juos į taę. Suradusi popieriaus lapą ėmiau rayti:

Trevisai, ačiū, kad priėmei mane nakčiai ir leidai iek tiek atsipūsti nuo visų negandų, uplūdusių mane vakar vakare. Ačiū, kad paskolinai savo drabuius, iandien vakare juos grąinsiu. Atleisk, kad ieinu nieko nepasakiusi ir nepadėkojusi į akis, tačiau jaučiuosi kiek nemaloniai, tad susitiksim vakare. Dar kartą ačiū u viską ir iki.

Luna

Palikau jam ratelį ant lovos ir susirinkusi savo daiktus tyliai iėjau. Grįusi namo atsirakinau duris ir nupėdinau į savo kambarį. Prie durų radau paliktą lapelį nuo mamos, kuriame parayta, kad ji manimi nusivylusi ir vakare mūsų lauks rimtas pokalbis. Tiesą pasakius, man visikai nerūpėjo tai, tad tiesiog griuvau į lovą ir umigau.

Pabudau po kelių valandų. Saulė jau kaitino mano kambarį, o paukčiai adino mane i miego. Pakilau i lovos ir nusileidau į pirmą auktą, kur papusryčiavau ir isidrėbiau prie telefozoriaus ekrano. Vis dar buvau su Treviso drabuiais. Jie buvo labai patogûs, kad negalëjau prisiversti jø persirengti, tad visà ienà prakiurksojau prie televizoriaus þiûrëdama animacinius filmukus. Staiga iðkirdau, kaip mano telefonas supypsëjo. pasiëmiau já á rankas, atrakinau ir pastebëjau nuo Trevio atëjusià þinutæ:

T: Sveika. Tu namuose? Tau viskas gerai?

A: Labas. Taip, að namuose ir man viskas gerai.

T: Kodël iðëjai nieko nepasakiusi?

A: Norëjau gráþti namo ir nenorëjau þadinti Tavæs. Atleisk.

Atraðiusi á paskutinæ jo þinutæ, uþrakinau telefonà ir nutrenkiau já ant sofos. Nenorëjau su niekuo bendrauti. Man patiko vienatvë ir tai, kaip leidþiu savo laikà. Girdëjau, kaip telefonas pypsëjo, taèiau nekreipiau á tai dëmesio. Galiausiai, praëjus kiek laiko, pasigirdo skambutis á duris. Nesikëliau ið lovos. Nenorëjau nieko matyti. Tuomet pasigirdo riksmas:

- Mes þinom, kad Tu namuose. Atidaryk duris!

Iðgirdus ðiuos þodþius teko atsikelti. Atidariau duris ir pro jas ásiverþë Lukas su Treviu ir Maksu. Jie uþëjo ir apsiþvalgë aplinkui. Trevis pamatæs mane, nuþvelgë nuo galvos iki kojø ir nusiðypsojo.

- Kodël ið karto neatidarei durø? - paklausë kiek susirûpinæs Lukas.

- Nenorëjau, - ðaltai atsakiau ir nuëjau ásitaisyti atgal á savo guolá.

- Luna, Tau viskas gerai? - sunerimæs paklausë Lukas, o Trevis tik nuleido þvilgsná á þemæ.

-Taip, - atsakiau neatsisukusi á juos. - Jûs èia atëjot tik dël to?

- Tiesà pasakius, taip. - atsakë Lukas ir atsisëdo ðalia manæs. - Kà èia þiûri?

- Filmukus, kaip matai, - vëlgi piktai tariau.

- Luna, atleisk dël vakar, - tarë Trevisas priëjæs prie manæs.

- Tu neturi dël ko atsipraðinëti, Trevi. Viskas gerai. - atsisukau á já ir iðspaudþiau ðiokià tokià ðypsenà. Lukas paþiûrëjo á mus nesupratæs apie kà mes kalbam.

- Kas buvo vakar? - paklausë jis ir paþvelgë á mano drabuþus. - Ir kodël Tu su Treviso drabuþiais? - jis atrodë sumiðæs.

- Að nakvojau pas Trevisà ir tiek. - atsakiau.

Lukas nutilo. Jis buvo piktas ir pasimetæs. Jo þvilgsnis buvo nusuktas á Treviso pusæ, o kumðèiai smarkiai suspausti.

- Að susipykau su tëvais. Mano tëvas nori mane mënesiui pasiimti pas save ir mama dël to sutiko, tad að neiðkentusi pabëgau ir visà vakarà slampinëjau po man neþinomas vietoves. Pradëjo lyti, tad ëjau ur nors pasislëpi nuo lietau ir tuo momentu mane pastebëjo Trevis su Maksu ir parsiveþë pas save, kur að ir nakvojau. Nenorëjau matyti savo mamos, o tuo labiau tëvo. Dabar aiðkiau? - atsisukau á kiek nusiraminusá Lukà. Jis linktelëjo ir atleido suspaustas rankas.

- Pamirðai paminëti tà faktà, kad Trevisas Tau prisipaþino, jog Tu jam patinki, - tarë Maksas ir stojo tyla. Að neturëjau þodþiø, o jei ir bûèiau turëjusi, nemanau, kad tuo metu bûèiau iðdrásusi kà nors pasakyti. - Argi ne dël to Tu nenori dabar nieko matyti ir sëdi uþsidariusi namuose bei þiûri kaþkokius nesveikus multikus?