Kitokia istorija

LXV DALIS

- Kaip jautiesi? - staiga paklausia į kambarį įbėgęs Kalebas. Tai mane kiek išgąsdino, tad kruptelėjau.

- Durniau Tu! - surikau ant jo. - Vos infarkto negavau...

- Atleisk, tiesiog aš labai skubėjau, - atsiprašė jis ir priėjęs padėjo ant lovos dvi dėžutes vaistų. - Nežinojau kurie geresni, tai paėmiau abu, - tarė Kalebas ir priglaudė riešą man prie kaktos. - Pasimatuok temperatūrą dabar ir išgerk vaistų, o aš einu padarysiu Tau dar arbatos.

Linktelėjau jam ir padariau, kaip jis liepė.Markas tuo metu sėdėjo ir toliau su šypsena veide mane stebėjo neatitraukdamas akių. Išgėrusi vaistus vėl palindau po tuzinu antklodžių ir kiek pagulėjusi užmigau.

Pabudusi jaučiausi geriau. Žinoma, akys buvo kiek patinusios, ant veido liko apyrankių nuospaudai, o visos kaldros bei adialai buvo nuspirti ant žemės. Atsikėlusi iš lovos šalia neradau nei Kalebo, nei Marko, tad nusprendžiau palįsti po dušu, persirengti ir nusileisti į pirmą aukštą. Kiek įmanoma atsargiau ploviau nuo šukių paliktas žaizdeles, o po visko jas dezinfekavau ir apklijavau pleistrais. Apsirengusi švariais drabužiais nusileidau į pirmą aukštą. Buvau smarkiai išbadėjusi. Atrodė, kad galėčiau suvalgyti visą DRAMBLĮ.

Atėjusi į virtuvę sutikau Kalebą. Jis stovėjo prie stalo tik su šortais. Vienoje rankoje laikė puodelį, o kitoje minkė telefoną.

- Labas, - tariau priėjusi arčiau.

- O, kaip Tu jautiesi? - paklausė nustebęs jis.

- Jau geriau, tik alkana, - atsakiau ir nusijuokiau.

- Na, atleisk, aš ką tik suvalgiau paskutinį picos gabalėlį, tačiau jei nori, galim nuvažiuoti pavalgyti, - nusišypsojo jis. Man nespėjus nieko atsakyti, išgirdau kaip pradeda gurgti mano pilvas ir staigiu judesiu jį užsidengiau. Kailas tik nusijuokė ir pastatė puodelį. - Leisk man greitai apsirengti ir pasiimti pingų.

Man linktelėjus, jis žaibišku greičiu išbėgo ir už poros minučių jau stovėjo priešais mane susiruošęs. Mes atsisėdom į mašiną ir pradėjom važiuoti.

- Kur Markas? - nutraukdama tylą paklausiau.

- Jis vakar kai Tu užmigai išvažiavo namo, - atsakė.

- Kaip tai vakar? - nustebusi paklausiau.

- Na, kai Tu užmigai, Tu pramiegojai apie 22 valandas, - nusijuokė jis. Iš pradžių buvau šokiruota, tačiau po kiek laiko pradėjau stipriai juoktis. - Ei, tai nejuokinga! Mes kelis kartus ėjom tikrinti ar Tu dar gyva, - šie žodžiai privertė mane dar labiau kvatotis. Buvo taip juokinga, kad nepajutau, kaip iš akių pradėjo riedėti ašaros. - Luuu, prašau, pasakyk kas vyksta tarp Tavęs ir Marko. - stojo tyla.

- Jis mano vaikystės draug....

- Neprašau, kad vėl pasakotumei man vaikystės istorijas su juo, - pertraukė mane jis. - Tiesiog pasakyk, kas šiuo metu tarp jūsų. Ar jūs pora?

- Ne, - atsakiau atsidususi. - Aš buvau jį iki ausų įsimylėjusi ir maniau, kad vis dar esu iki kol jo nesutikau. Supratau, kad aš nieko apie jį nežinau, tad palikau tą mintį būti kartu. Bent jau kuriam laikui. Noriu jį geriau pažinti, bet jei kažkada ir taptume pora, Tu apie tai sužinotumei pirmas.