Kitokia istorija

XXXIX DALIS

- Trevisai, kas ji? - mes atsisukom. Už mūsų stovėjo kiek pagyvenęs, tačiau gan žavingai atrodantis vyriškis. Jo piktas žvilgsnis persmelkė mano krūtinę.

- Tėti. Ji mano draugė. - tarė Trevisas kiek pasimetęs ir išsigandęs.

- Išeik. - dar pikčiau tarė jis atsisukęs į mane.

- Bet tėti, ji... - tarė Trevis, bet jį pertraukė.

- Man nesvarbu, tegul ji išeina iš mano namų.

- Pone, atleiskit už mano įsiveržimą į jūsų namus bei už mano įžūlumą, tačiau man tikrai reikia vietos, kur galėčiau praleisti naktį. - tariau kiek įsidrąsunusi.

- Man nereikia jokių prostitučių vaikštančių po mano namus. - surėkė jis.

- Aš esu Luna Mars, Treviso Marz, jūsų viršininko, pirmoji dukra ir aš neleisių, kad mane įžeidinėtų. - išrėkiau jam atgal. Buvau tokia pikta, kad paleidau Trevio ranką ir supykusi nuėjau durų link. - Ačiū, už jūsų svetingumą, pone Florsai. - tai tarusi atidariau duris.

- P-panele Luka, atsiprašau už mano žodžius, - kiek gražiau tarė treviso tėtis. - Gali pasilikti. Tik prašau, nesakyk apie tai savo tėvui. - jis kiek pabūgo to fakto, kad esu jo dukra.

- Dėkui, bet rasiu kur kitur apsistoti nakčiai. - tai tarusi išėjau paskui save užtrenkdama duris. Išėjau atgal į lietų, kuris šaldė mano kūną. Nepajaučiau, kaip pradėjau verkti. Mano kojos manęs nebeatlaikė ir aš sudribau ant šalto alfalto ir verkiau.

Staiga pajaučiau, kaip virš manęs nebelyja, o mano sušalusį kūną apgaubia šiluma. Pakeliu savo sušlapusį bei sušalusį veidą ir pamatau virš savęs stovintį Trevį su skėčiu, o mane apgaubusi šiluma buvo jo megztinis. Jis pritūpė prie manęs ir stipriai mane apkabinęs pakėlė nuo šaltos žemės.

- Eime, neleisiu Tau čia šalti. - tarė jis ir vis dar manęs nepaleisdamas nuvedė į savo kambarį. - Štai, imk, - jis padavė savo drabužius ir rakšluostį. - Gali nueiti į dušą, o čia kad galėtum persirengti savo sušlapusius drabužius. - aš linktelėjau ir padariau kaip siūlė.

{Treviso pov.}

Jai nuėjus į dušą paklojau lovą ir atsisėdę laukiau kol ji išeis. Sedėdamas išgirdau kaip jos tašėje skamba telefonas. Žinau kad taip negalima, bet ištraukiau jį ir pamatęs, kad skambina jos mama, pakėliau ragelį.

M: Luna, Tu kur? Aš jaudinausi! Kodėl nekėlei ragelio?
Aš: Sveiki, pone Marz. Čia kalba Trevisas, Lunos draugas. Nesijaudinkit, ji dabar su manimi.
M: Trevisai, Lunai viskas gerai?
Aš: Taip. Ji vaikščiojo per lietų, tad paėmiau ją su savimi. Siūliau nuvežti namo, bet ji atsisakė, tad atvežiau pas save. Kas jai nutiko?
M: Tai ilga istorija. (atsiduso) Ji pasiliks pas Tave?
Aš: Kiek supratau, tai taip.
M: Būk geras, pasirūpink, kad jai nieko nenutiktų.
Aš: Nesijaudinkit. Rūpinsiuos ja.
M: Dėkui Tau.
Aš: nėra už ką, pone Marz.
(Pokalbis baigėsi)

Aš įdėjau jos telefoną atgal jai į tašę ir atsidusau. Įdomu, kas tokio galėjo nutikti, kad ji nenori grįžti namo?

Ji išėjo iš vonios kambario ir grįžo pas mane.

- Na, kaip Tu? - paklausiau kiek sunerimęs.

- Jau šiek tiek geriau. - atsakė ir atsisėdo šalia manęs.

- Žinai, o Tau tinka mano drabužiai, - nusijuokiau.

- Dėkui, per dideli drabužiai man visada tiko ir patiko, - kiek nusijuokė ji ir atsisukusi į mane pastebėjo kaip imu šypsotis išgirdęs šiuos žodžius. - Ačiū, kad priėmei mane ir rūpiniesi. - jos veidas kiek nusiminė. Aš atsikvėpiau.

- Kaip aš galiu nesirūpinti mergina, kuri man labai patinka, - velnias, nejaugi aš tai pasakiau garsiai? Atsisukau į ją. Ji žiūrėjo tiesiai man į akis išpūtusi savąsias.

- Aš... Aš Tau patinku?