Kitokia istorija

LIV DALIS

- Atsimerk, - galiausiai tarė jis. - Staigmena!

Atmetusi akis nustebau. Nors ne, žodis "nustebau" yra per silpnas. Aš netekau nei žado nei žodžių. Už durų pamačiau mini studiją, kurioje stovėjo daugybė instrumentų, keli mikrofonai bei ausinės. Tai buvo lyg vienos iš svajonių išsipildymas.

- Tau patinka? - paklausė jis.

- Ne tas žodis, - neatsisukusi į jį tariau.

- Tai gal padainuosi savo seniui? - paklausė jis kiek nervingai.

- Aha! - atsakiusi pribėgau prie klavišinių. Tėtis tuo tarpu atsisėdo prie valdymo pulto ir įjungė man tiek klavišinius, tiek mikrofoną.

Pradėjau dainuoti. Jaučiausi kaip devintam danguj. Pirmą kartą dainavau tėčiui. Kad ir kaip jis šlykščiai yra su manim pasielgęs, vistiek jaučiausi įpatingai, galėdama parodyti jam, ko išmokau. Mačiau kaip jis manęs įdėmiai klausė, kas privertė šiek tiek nerimauti.

Pastebėjau, kad man dainuojant į kambarį atėjo ir Kailas. Jis klausėsi ištempęs ausis ir šypsojosi man, kas privertė nusiraminti. Likusią dainos dalį buvau užsimerkusi. Tai man padėjo susikaupti ir per dainą perteikti visas savo emocijas. Baigus dainuoti atsikvėpiau ir iš lėto pramerkiu akis. Vaizdas mane privertė nusišypsoti. Mačiau, kaip Kalebas ir tėtis man laimingi plojo ir šypsojosi.

- Tu nuostabiu dainuoji, Lu, - tarė Kailas.

- Sutinku su Kalebu. Tu tikrai turi gerą balsą, - tarė tėtis. - Aš turiu eiti, o Tu įsikurk. Jei ko nors reikės, klausk pas Kalebą, - jis priėjo prie manęs ir ant klavišinių padėjo 500$ - Čia smulkioms išlaidoms, jei ruošitės šiandien kur nors išeiti. - tai taręs atsisveikino ir išėjo.

- Jei nori, gali įsikūrusi užeiti pas mane ir nuspręsim ką veikti vėliau, - tarė Kailas. Linktelėjau ir pradėjau išsikraudinėti daiktus.

Po gero pusvalandžio jau buvau susidėliojusi drabužius bei kitus svarbius daiktus įdaras vietas. Nusprendžiau persirengti, tad nuėjusi į "spintą" išsirinkau aprangą ir susiruošus i nuėjau pas Kailą.

- Užeik, - išgirdau sklindantį Kalebo balsą ir už durų, kai pasibeldžiasi į jo kambarį.

Užėjusi pamačiau dailų kambario dizainą.

- Eime į kambarį, - iškišęs galvą iš už kampo tarė Kalebas. Nusenusį paskui jį atsidūriau jo miegamajame.

- Taigi, ką nori nuveikti? - paklausė sudribęs ant lovos.

- Nežinau, gal turi kokių pasiūlymų? - paklausiau.

- Na, vienas draugelis šiandien rengia vakarėlį, tai gal nori nueiti?

- Man tinka, bet prieš tai noriu pasivaikščioti, tai gal pravesti kokią ekskursiją? - nusijuokiau.

- Žinoma! Gidas Kalebas jūsų paslaugoms, panele, - atsistojęs nusilenkė ir mes pradėjom juoktis.

Taigi, su Kalebu prasiėjome pro miestą. Buvom užsukę į restoraną pavalgyti blynų, buvom nuėję į labai gražų parką, kuriame prisidarė d nuotraukų. Žodžiu, viskas buvo nerealu. Apie 7 valandą grįžom namo susiruošti vakarėliui. Kailas liepė apsirengti patogiau ir kiek gražiau (žodžiu "gražiau" jis turėjo galvoje mini sijonėlį ir vos papūs dengiančią maikutę).

- Taip tiks? - persirengusi užėjau į jo kambarį pasirodyti.

- Wow.. - po ilgos pauzės atsakė jis.

- Atleisk, papų nesimato, vet manau maikės užrašas paaiškina kodėl, - po šių mano žodžių jis pradėjo juoktis.

- Atrodai nuostabiai, - tarė jis ir nusišypsojo. - Man atrodo šiandien turėsiu Tave ginti nuo armijos vaikinų, - nusijuokė. - Gerai, keliujam.

Nusileidome į pirmą aukštą ir išbėgom į garažą, kur atsisėdom į Kailu mašiną ir pasileido link jo draugo vakarėlio.

Tačiau to, kas nutiko vėliau, nesitikėjau.