Kitokia istorija

IL DALIS

Liko dvi dienos. Dvi dienos iki kol teks išvažiuoti ir palikti savo draugus čia. Nežinau kaip jiems viską pasakyti. Aš bijau. Pokalbis su mama mane šiek tiek nuramino, tačiau ta nežinia "kas manęs ten laukia?" vis dar neduoda ramybės. Sutinku, aš stipri ir protinga. Aš atlaikysiu tai, kas ten nutiks, bet nerimas vistiek nepalieka mano kūno.

Dabar yra 5 valanda ryto, o aš nesugebu miegoti. Paėmusi kompiuterį į rankas parašau į draugų grupę.

"Sveiki. Ar turite šiandien kokią 5 val vakare laiko? Turiu jums pasakyti kai ką svarbaus."

Parašiusi šią žinutę ilgai dvejojau ar ją siųsti, tačiau po gero pusvalandžio vis dėlto paspaudžiau tą lemiamą mygtuką ir nusiunčiau jiems žinutę. Šiek tiek palengvėjo, tačiau tuo mat metu jaučiau kaip didelis akmuos stovi mano gerklėje neleisdamas pasijusti geriau.

Pasižiūriu į laikrodį, beveik 6 valandos ryto. Atsiguliau į lovą ir po ilgo bandymo užmigti, pajėgiau pasinerti į sapnų karalystę.

15:57

Pabundu nuo motociklo uzrzgimo kieme. Pakeliu sunkią galvą nuo pagalvės ir atsisėdu ant lovos krašto mėgindama suvokti kas vyksta. Ir štai, man dar pilnai nepabudus, išgirstu beldimą į duris. Paėmusi telefoną į rankas radau 10 praleistų skambučių nuo Tobio ir kelias žinutes, kuriose rašė, kad atvažiuoja.

Nenorom atsistoju nuo lovos ir nueinu atidaryti durų. Tai padariusi užsimerkiau nuo deginančiųsaulės spindulių. Po kelių sekundžių po truputį prasimerkiu ir pamatau Tobį. Jis buvo išraudęs ir užsidegęs savo akis.

- Ummm, Luna, manau, kad Tau derėtų apsirengti. - nedrąsiai tarė jis.

Po šių žodžių suvokiau, kad priešais jį stoviu pusnuogė. Pajaučiau, kaip visas veidas pradeda kaisti. Pasijaučiau labai prastai ir iš tos gėdos pabegau.

{Tobio pov.}

Atidarius duris pamačiau Luną. Jos veidas buvo kiek patinęs, akys užmerktos nuo spiginančios saulės, o plaukai susivėlę ir išsitaršę. Ji atrodė nuostabiai, tačiau tik po to susivokiau, kad ji priešais mane stovis su maikute ir su apatiniais. Greitai užsidengiau veidą ir nusisukau. Nenorėjau, kad ji pasijustų nejaukiai. Pripažįstu, ji atrodė tobulai, tačiau širdis man neleidžia jos stebėti.

Girdėjau, kaip greitais, bet smulkiais žingseliais ji pabėga iš kambario, palikdama mane stovėti tarpdury.

{Lunos pov.}

"Achhhh! Kaip man gėda!!! Kodėl aš nepagalvojau apie tai, kad aš pusnuogė? Luna, rimtai? "Sveiks Tobi" ir stovi prieš jį su apatiniais? Kur Tavo protas?"

Galvoje pykausi su savimi iš visų jėgų, tačiau suvokusi, kad laiko atgal neatsuksiu, apsirengiau ir nusileidau pas laukiantį draugą.

- Atleisk, kad taip išėjo, - kiek išraugusi tariau jam.

- Nesijaudink, nieko baisaus. - atsakė jis. - Tik nieko nepagalvok! Aš nespoksojau! Aš nusisukau ir nieko nemačiau, prisiekiu. - pradėjo panikuoti jis, o jo skruostai nusidažė šviesia raudona spalva. Tai privertė mane nusijuokti. - Tai vaaaa... Gal nori pasivažinėti? - staiga pakeistė pokalbio temą. - Iki susitikimo su kitais turi dar valandą. - jis nusišypsojo.

- Gerai, - atsakiau jam ir pasiėmusi kuprinę bei megztuką, užrakinau duris.

Atsisėdom ant jo motociklo ir pradėjom važiuoti. Buvo taip gera. Atrodė, kad visos bėdos užgulusios mano pečius tiesiog išnyksta. Aš apsikabinau Tobį per liemenį ir padėjusi galvą jam ant peties užsimerkiau.

Girdėjau, kaip veikia motociklo variklis, aplink mus sklido daug kitokių garsų, kurių mišinys man priminė tobulą melodiją. Tai supratusi staigiai pakėliau galvą ir liepiau Tobiui sustoti.

- Kas nutiko? - paklausė sunerimęs jis.

- Šaaaa... - tariau jam ir paėmusi iš kuprinės sąsiuvinį bei tušinuką pradėjau rašyti.

Baigusi atsidusau ir pradėjau dainuoti:

Paleisk mintis,
Paleisk akis,
Ausis ir balsą iš savęs.
Rėk nes laisvas Tu esi,
Rėk nes nesustabdomas!

- Wow, - tarė Tobis. - Kaip?

- Nežinau, - atsakiau ramiai jam. - Tikriausiai Tu esi mano mūza, nes tik būnant su Tavimi girdžiu skirtinas melodijas, o mintis pripildo neapsakomai gražūs žodžiai. - tariau ramiai ir atsisukau į jį. - Tad, Tobi, nedrįsk daugiau dingti ar manęs pamiršti, nes be Tavęs mano muzika lieka be spalvų ir be jokio žavesio.