Kitokia istorija

LVI DALIS

{Kalebo pov.}

- Momo? - paklausė Luna nenukreipdama žvilgsnio nuo Marko. Nežinau kas vyksta. Jie žiūri vienas į kitą ir nieko nesako. Mačiau kaip Linkolnas mėgino su ja kalbėti, bet staiga įsikišo Markas ir nusitempė ją paskui save. Nesuvokiau kas vyksta. Mačiau, kaip ji išeina su vienu iš mano draugu, o aš stoviu ir mėginu suprasti kas vyksta.

- Kas ką tik nutiko? - besijuokdamas paklausė Nikas.

- Nežinau, bet ruošiuosi išsiaiškinti, - atsakė Linkolnas ir pradėjo žingsniuoti ta pačia kryptimi, kuria nupėdino Luna su Marku.

- Palauk, - tariau. - Manau, kad man reikia tai padaryti. - pasakiau jam ir pradėjau lipti laiptais, bet mane sustabdė.

- Leisk jiems pakalbėti, - tarė Nikas. - Juk jis Tavo draugas, o ji Tavo įseserė. Viskas bus gerai, o kai jie baigs, ji Tau vistiek viską papasakos. Na, arba tai padarys Markas. Geriau eime pasiimti kokio gėrimo.

Nenorėjau to pripažinti, tačiau Nikas buvo teisus. Mes stovėjom kartu ir pradėjom kalbėti. Vis dėlto, seniai matemės, tai buvo daug dalykų apie kuriuos reikėjo pakalbėti.

Praėjus kokiom 10 minučių pamačiau laiptais bėgančią Luną. Ji verkė. Ji prabėgo pro mus net nesustodama ir išbėgo iš vakarėlio. Jai iš paskos laiptais nusileido Markas. Jis visada buvo rimtas, tačiau tokio jo dar nesu mačiusi. Jo veidas buvo piktas, bet kartu ir... liūdnas?

Nieko nelaukęs greitu žingsniu priėjau prie jo. Jis buvo nuleidęs galvą. Stvėriau jį už maikės ir pradėjau rėkti nesusivaldęs:

- Ką jai padarei?! Kodėl ji verkia?!

- Lulu... - vis dar nuleidęs galvą tyliai sukuždėjo jis.

- Kas nutiko?!! - dar garsiau surikau.

- Ji... ji viską suprato ne taip. Ji... m-manęs nekęs.. - pradėjo mikčioti jis. - Kodėl ją čia atsivedei? - staiga paklausė jis.

- Po velnių! Ji mano įseserė, idiote!

- Kailai, nusiramink, - tarė Linkolnas. - Manau, kad dabar reiktų ją sutasti. Ji juk nepažįstamoj vietoj. Kas jei ji pasiklys?

- Tu teisus, - paleidau Marką. - Einu jos ieškoti.

- Aš padėsiu, - sustabdė mane Markas. Greitai nusipurčiau jo ranką sau nuo peties.

- Manau, kad jau "padėjai". Susitvarkysiu pats, - tai taręs išbėgau jos ieškoti.

Bėgdamas ir šaukdamas ją vardu mėginau jai prisiskambinti, tačiau jokio atsakymo. Pradėjau panikuoti. Į galvą lindo įvairios bei baisios mintys. Kas jei jai kas nors nutiko? Kas jei ji pavojuje? Negalėjau leisti tam įvykti. Turėjau ją apsaugoti, o pažiūrėkit kuo viskas baigėsi. Aš nežinau kur ji yra. Ji tikriausiai pasiklydus ir išsigandus, gal net sušalusi. Koks iš manęs brolis, jei negaliu ja pasirūpinti.

- Luna!!!! Kur Tu?!!! - rękiau iš visos gerklės, tačiau jokio atsakymo.

{Lunos pov.}

Žingsniavau keliu pilnu akmenų. Mano kojos mane žudė. Jaučiau skausmą ir keliuose, kadangi bėgdama nukritau. Jaučiau sukrešėjusį kraują ant kojų, bet man tai buvo nesvarbu. Šis fizinis skausmas net per nago juodimą neprilygo moraliniam skausmui. Aš kraujavau iš vidaus ir to nepakeisiu.

Staiga kelias pašviesėjo. Jį apšvietė iš paskos važiuojanti mašina, kuri pastebėjusi mane suletėjo ir galiausiai sustojo. Iš jos išlipo mergina ir pribėgus prie manęs užklojo mane pleduku.

- Mes Tavęs visur ieškojom, - tarė ji. - Ką Tu sau galvojai, Luna? Kalebas kraustosi iš proto Tavęs ieškodamas.

- Kas Tu? - paklausiau jos pakeldama galvą.

- Aš Madison, Niko mergina, - tarė ji. - Kas Tau nutiko? - mačiau kaip jos žvilgsnis nuskanavo mane nuo galvos iki kojų. - O Tu Dieve! Ar tai kraujas? - aš linktelėjau. - Sėsk į mašiną, turiu Tave nuvežti pas Kalebą. Jis nerimauja.

Padariau kaip ji prašė. Atsisėdau į mašiną. Buvo taip šilta ir gera, kad nepajutau kaip užmigau atsirėmusi į langą.

Nežinau kiek laiko praėjo, bet pradėjau girdėti riksmus dėl kurių prabudau. Pakėlusi galvą pamačiau Kailą rėkiantį ant kažko. Pravėriau mašinos dureles ir pradėjau eiti link jo. Mano kojų padaidegė iš skausmo, tačiau nesustojau eiti.

- Ką jai pasakei ar padarei, asile, kad ji pabėgo? Ar matei kaip ji atrodo?! - rėkė Kalebas. Supratau, kad ginčas vyksta su Marku. - Man nusispjauti kad esi mano draugas, Tu už tai atsiimsi!

Po šių žodžių jis užsimojo ir trenkė Markui, tačiau iš Momo pusės nebuvo jokių veiksmų. Jis tiesiog stovėjo ir nuleidęs galvą kažką murmėjo. Po to parėjo antras ir trečias smūgiai. Jaučiau ašaras tekančias mano skruostais ir nepajutau kaip pradėjau bėgti link jų. Pribėgusi atsistojau priešais sumuštą Marką ir žvelgiau Kalebui į akis.

- Prašau, nusiramink! - surikau. - Tai ne jo kaltė, o mano. Prašau, baik, - pradėjau dar labiu verkti. - Prašau.