Kitokia istorija

LXXVII DALIS

- Stokis, - tarė jis ir stipiai suspaudęs mano petį pradėjo mane kelti. Neturėjau kito pasirinkimo, kaip paklusti. Atsistojau ir pradėjau eiti ten, kur jis mane tempėsi. Aš verkiau ir pro ašaras net nemačiau kur einu, tačiau tik pajutusi, kad jo suspaudimas kiek susilpnėjo, pasinaudojau proga ir ištrūkusi pradėjau bėgti kiek įmanoma greičiau. Nežiūrėjau kur bėgu, tiesiog bėgu kiek įmanydama. Ašaros vis dar liejasi per akis.

- Nuo manęs nepabėgsi, - rėkė balsas besivydamas mane.

- Luna! - surėkė kažkas iš šono. Nieko nelaukdama pradėjau bėgti link to balso, tačiau už kažko užkliuvau ir parkritau ant žemės. Mėginau stotis kiek įmanoma greičiau, tačiau mane pasivijo. Viskas, ką sugebėjau padaryti, buvo suklykti iš visos gerklės. Ir tuomet vėl tas pats. Ranka, uždengianti man burną ir laikanti mane prisispaudusią prie šaltos žemės.

- Sakiau, kad nepabėgsi, - nusijuokė jis. Iš arčiau galėjau įžvelgti jo ryškius veido bruožus. Tai buvo šviesių plaukų vaikinas, kažkur 25-26 metų. Ant jo dešinio žando puikavosi nemažas randas kokių 2 metų, o kairys antakis buvo praskeltas. Ant rankos, kuri laikė mano burną buvo matyt tatuiruotė. Kaukuolė su gyvate tarp akies ir burnos.

- Luna!! - girdėjau balsą, šaukiantį mano vardą ir artėjantį link manęs. Atidaviau paskutines savo jėgas ir rėkiau toliau. Tikėjausi, kad būsiu išgirsta ir surasta. - Luna, aš jau čia, - išgirdus šiuos žodžius man pasidarė kiek lengviau. Kažkas man padės.

Viskas ką toliau mačiau, tai kaip rankos laikančios mane pasitraukia, o toliau viskas įvyko taip staigiai, kad vieną akimirką guliu ant žemės, o kitą jau esu Liamo rankose. Jis mane stipriai laikė savo glėby ir vedė mane kažkur. Tačiau pagaliau jaučiausi saugi. Nežinau kodėl, tačiau šalia jo jaučiausi gerai.

- Kaip Tu? - paklausė jis nerimaudamas. - Tu visa drebi. Tau baisu?

- Jau nebe, - atsakiau jam ir toliau ėjau prisispaudusi prie jo.

Galiausiai sėdėjom jo mašinoj. Aš vis dar laikiau jo ranką ir bijojau ją paleisti. Jis taip pat jos nepaleido.

- Nesijaudink, aš šalia, - tarė jis ir priglaudė mane prie savęs. - Tau nieko nenutiks.

- Aš rytoj grįžtu namo, - tariau jam. Visa tai tikriausiai buvo jam kaip lietus iš giedro dangaus, tačiau šio susitikimo tikslas toks ir buvo.

- Ką? Kada? - paklausė jis sumišęs.

- Rytoj iš ryto tėvas mane išsiunčia namo dėl jo žmonos, tad tikriausiai daugiau nesusimatysim, - atsakiau ir stipriai jį apkabinau. - Tačiau man patiko praleista naktis su Tavimi, nors ji ir buvo tokia tik viena.

- Jų dar bus, - tarė jis. - Aš tuo pasirūpinsiu.

Šis pokalbis ties tuo ir pasibaigė. Nebekliudėm šios temos daugiau. Toliau ėjo pokalbis apie tai, kas nutiko parke. Papasakojau jam viską ir mačiau kaip jo veido išraiška griežtėja.

- Aš jį noriu užmušti, - tarė jis išklausęs mane. - Kaip taip galima elgtis su mergina? Šunsnukis.
- Nusiramink, - kiek išsigandusi tariau jam.

- Negaliu! Nuo tokių bjaurybių man net kraujas pradeda virti.

Nežinojau kaip jį nuraminti. Jis taip įsijautė į neapykantą tam žmogui, kad net pamačiau jo kitą pusę, tačiau to nebijojau. Tiesiog nesugalvodama nieko kito aš sukaupiau visas jėgas ir staigiai sugriebusi jo veidą... Jį pabučiavau.

Tai truko neilgai, tačiau tai buvo pasakoška. Jis kiek nustebo iš pradžių, tačiau po to perėmė iniciatyvą. Galiausiai, pritrukus oro, mes atsitraukėm virnas nuo kito ir žvelgėm vienas į kito akis.

- Jei visada mane raminsi tokiais būdais, aš esu pasiruošęs visada būti nevaldomas, - tarė jis ir priartėjęs pratęsė bučinį