Kitokia istorija

LX DALIS

- Luna! Žiūrėk kaip aš moku! - riktelėjo Marija liptama kopetėlėmis. Stebėjau ją. Ji buvo tokia laiminga ir kartu tokia drąsi. Ji laipiojo po karstyjles nebijodama nukristi. Mane tai žavėjo. Visada mylėjau mažus vaikus ir štai, atsirado proga praleisti laiką su savo įsesere.

- Luna? - pasigirdo balsas man už nugaros. Iš lėto atsisukau. Už savęs sutikau Linkolną ir Niką.

- Sveiki, - tariau ir nusišypsojau. Jis atsisėdo šalia manęs.

- Ką čia veiki? - paklausė Nikas.

- Prižiūriu Mariją, - atsakiau ir toliau stebėjau mergaitę.

- Linkai, čia kartais ne Kalebo sesuo? - paklausė kiek pasimetęs Nikas. Linkolnas linktelėjo. - O pala, kur pats Kalebas?

- Jis su Trevisu, - atsakiau.

- O kartais neturėtum jo vadinti tėvu arba tėčiu? - kiek pasimetė Linkolnas.

- Ne, - drąsiai atkirtau. - Nemanau, kad šiukšles galima vadinti savo tėčiu. Aš mieliau sakysiu visiems, kad jo neturiu, negu įvardinsiu jį, kaip savo šeimos narį. - vaikinai nutilo. Stojo kiek nejauki tyla. - O ką jūs čia veikiat?

- Čia netoli yra skate parkas, tai laukiam Marko su kava, - atsakė Nikas.

- Gal nori prisijungti? - tarė Linkas.

- Atleiskit, bet... - mane pertraukė Marija. Ji atbėgo prie manęs ir šoko man į glėbį. Atsisukusi į jos veidelį, mačiau akis pripildytas ašarų. - Kas nutiko? - paklausiau kiek išsigandusi.

- Tas berniukas neleidžia man nučiuožti nuo čiuožyklos.

- Neverk, - nusišypsojusi nuvaloau jai ašaras. - Princesės neverkia dėl berniukų.

- Aš ne princesė, - tarė kiek pikta Marija. - Aš noriu būti karalienė! - aš nusijuokiau.

- Atleiskite, karaliene, - tariau jai. - Už savo neprideramą elgesį, atsiprašydama noriu sudainuoti jums dainą, - tariau jai ir Marija apsidžiaugė.

Mergaitė atsisėdo ant suoliuko šalia manęs, o aš pataisiau jos susitaršiusius plaukus ir nusišypsojusi pradėjau dainuoti:

" Ir kodėl prie Tavęs,
Nėra Tavo karaliaus,
O karaliene,
O karaliene?"

Marija stebėjo mane ir visą laiką klausydama šypsojosi. Na o aš, kaip visada, įsijaučiau į dainą ir iš visos šiedies dainavau.

Užbaigusi dainuoti pradėjau juotis. Nežinau kodėl, bet apėmė labai nuostabus ir šiltas jausmas priverčiantis nusijuokti.

- Gražiai dainuoji, - tarė Nikas.

- Tavo tikrai labai gražus balsas. Tau reikėtų eiti į kokią agentūra ir išpopuliarėti, - pritarė draugui Linkolnas. Aš tik nusišypsojau ir tiek.

- Lulu? - tarė balsas man už nugaros. Aš žinojau kas ten stovi, tad nenorėjau atsisukti, nenorėjau jo matyti ir tuo labiau su juo kalbėti.

- Na, mano karaleite, gal nori eiti kur nors kitur? - paklausiau jos tikėdamasi teigiamo atsakymo.

- Aš dar noriu pačiuožinėti, - atsakė ji ir pabėgo, palikdama mane su kitais.

- Lulu, gal galim pasikalbėti? - tarė Markas. Aš atsistojau ir atsisukau į jį.

- Apie ką nori su manimi pakalbėti, Markai? - piktai paklausiau žiūrėdama jam tiesiai į akis. - Manau, kad vakar man viską aiškiai pasakei. Įskaudinai mane ir mano jausmus. Tau to neužteko? - pakėliau prieš jį balsą ir pajaučiau skruostu tekančias ašaras.

- Lulu... - tyliai tarė jis.

- Nevadink manęs taip! - sušukau. - Tiesiog nebereikia. Aš Tavęs ieškojau prakeiktus devynis metus, be sustojimo. Mėginau su Tavimi susisiekti ir viskas buvo tik dėl to, kad pasakytum, jog aš visą laiką kol bendravom, buvau Tau niekas.

- Tu ne taip supratai, Lulu. Leisk man viską paaiškinti. - jis žiūrėjo į mane liūdno šunyčio žvilgsniu, o aš toliau verkiau sugniaužusi kumščius ir nenuleisdama žvilgsnio nuo jo.

- Luna, aš noriu valgyti, - priėjusi prie manęs tarė Marija. Aš nusivaliau ašaras ir atsisukusi į ją nusišypsojau ir paėmiau jos rankytę.

- Tuomet eime, - tariau jai ir atsisukau į vaikinus. - Buvo smagu susitikti, bet turiu jau eiti. Iki pasimatymo, - tariau ir nusišypsojau jiems.